atgal į sąrašą

KETURIASDEŠIMT TOTORIŲ KAIMO MEČETĖ IR KAPINĖS

Nuo Vilniaus į pietvakarius, rajono pakraštyje gyvuojantis kaimas neįprastu pavadinimu – Keturiasdešimt Totorių – viena seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių gyvenviečių. Seniai seniai čia gyvena žmonės, apie tai byloja šalia kaimo esantis pilkapynas – šimtmečius skaičiuojančios kapinės, kuriose iš žemių ir akmenų supilti apskritimo ar ovalo formos kauburiai, anuomet atstoję laidojimo paminklus.

Pirmieji totoriai šioje vietoje apsigyveno Vytauto Didžiojo laikais, konkrečiai – 1397 metais, kai kunigaikštis po pergalingo karo žygio grįžo su karo belaisviais. Sakoma, kad dabartinio kaimo teritorijoje Vytautas apgyvendino 40 totorių belaisvių. Iš to ir kilęs kaimo pavadinimas Qırıq Tatar.

Tiesa, su kaimo pavadinimo kilme siejamos įvairios teorijos bei legendos. Viena jų – apie kaime stovėjusius 42 totorių namus, kita sieja sąvoką „keturiasdešimt“ ne su skaičiumi, o su tiurkų kalbos žodžiu, reiškiančių gausą.

Anot padavimo, kurį mielai pasakoja patys kaimo gyventojai, didysis kunigaikštis anuomet dovanojo totoriams žemes bei suteikė privilegiją – išlaikyti savo tikybą bei papročius. Norėdamas, kad kuo greičiau jų pagausėtų, jis leido paprotinę daugpatystę. Vienas totorius bemat vedęs keturias žmonas, kurių kiekviena vyrui pagimdžiusi po dešimt sūnų! Šie broliai ėmė ir subūrė kaimą, šiandien vadinamą Keturiasdešimt Totorių kaimu.

Pačiame kaimo centre stūkso mediniai maldos namai – mečetė. Tai pati seniausia ir viena iš keturių šiandien Lietuvos teritorijoje veikiančių musulmonų šventyklų. Įdomu, kad Lietuva – vienintelė Baltijos šalis, kurioje apskritai galima aplankyti musulmoniškus maldos namus.Nuo 1996 m. Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė – sakralinės reikšmės valstybės saugomas istorinis ir architektūrinis paminklas.

Pro metalinius vynuogių bei saulės motyvais išpuoštus vartelius galima patekti į lapuočių medžių saugomas musulmonų kapines, vadinamas mizaru. Dalis antkapių – iš žemių supilti ir akmenimis iš šonų paremti, į viršų siaurėjantys pilkapiai. Keturiasdešimt Totorių kaime yra kelerios senos kapinaitės, siekiančios dar XIV a. laikus.

Netoli mečetės totorių bendruomenė pastatė paminklinį akmenį Vytautui Didžiajam. 1997 m., minėdami 600-ąsias apsigyvenimo Lietuvoje metines, tokiu būdu totoriai išreiškė pagarbą savo globėjui.

Keturiasdešimt Totorių mečetė

Islamą išpažįstanti totorių bendruomenė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje iš viso buvo pastačiusi apie 60 mečečių, iš kurių 24 – dabartinės Lietuvos teritorijoje. Šiandien išlikusios tik keturios. Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė – pati seniausia. Manoma, jog šioje vietoje pirmasis statinys iškilo būtent Vytauto Didžiojo laikais.

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė – kvadratinio plano statinys su keturšlaičiu stogu. Bokštelis-žibintas stogo viršūnėje – aštuoniakampis, svogūno formos, su įstiklintais langeliais bei smailėje esančiu pusmėnuliu – atstoja tradiciškai įrengiamą minaretą (minaretas – aukštas bokštas su atvira, viršuje esančia aikštele, iš kurios dvasininkas kviečia tikinčiuosius melstis). Įdomu, jog minaretas, arba arabiškai manarah, lietuviškaireiškia „švyturys“.

Šioji mečetė – vienintelė LDK žemėse, neturinti mihrabo. Senovės arabų kultūroje mihrabas – valdovo sosto kambarys, o architektūroje – ypatingas mečetės elementas, marmurinėmis ar keramikinėmis plytelėmis išpuošta niša sienoje, kuri pažymi kryptį į Meką. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyvena tikintieji, privalu melstis veidu į Meką, musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtąjį miestą.

Mečetės sienas tradiciškai puošia muhirai, t. y. kaligrafiškai arabų kalba užrašytos ištraukos iš Korano. Didelėse medinėse arba sidabro žvakidėse degančių žvakių šviesa suteikia jaukumo bei apšviečia Mekos ir Medinos vaizdus atspindinčias dekoracijas. Mečetės grindys išklotos žalios spalvos ir margų raštų kilimais, ant kurių meldžiamasi, lenkiantis iki pat žemės.

Kaip būdinga ir kitų Rytų religijų maldos namams, vyrai ir moterys čia meldžiasi atskirai. Mečetė padalyta į dvi dalis, į kurias patenkama per du skirtingus įėjimus. Skiriamoji siena dėl akustinių priežasčių turi langą, uždengtą lengvo audinio užuolaida.

Norintys užeiti į Keturiasdešimt Totorių mečetės vidų, raginami iš anksto susitarti telefonu su bendruomenės pirmininke.

Totoriai Lietuvoje

Totorių tautinė diaspora pradėjo kurtis Lietuvoje XIV a. pabaigoje, kai Vytautas Didysis po sėkmingo karo žygio grįžo su totorių kilmės karo belaisviais iš Krymo, Kazanės ir Aukso Ordos. Pagrindinis tiurkų kilmės totorių gyvenviečių tinklas plėtojosi Vilniaus, Trakų, Minsko ir Naugarduko (dabartinės Baltarusijos) kraštuose.

Totoriai už jiems dovanojamas žemes ėjo karo prievolę, priklausomai nuo nustatyto žemės ploto į kariuomenės gretas siųsdavo žirgą ir ginkluotą raitininką. Totoriai dažnai lydėjo valdovą į išvykas, medžioklę, gaudydavo nusikaltėlius, taisė kelius. Dauguma miestiečių vertėsi amatais ir prekyba, ypač odininkyste. Visgi populiariausias totorių užsiėmimas dar ilgai išliko karo tarnyba.

Įdomus faktas, kad XIX a. Rusijos imperijos valdžiai dauguma totorių giminių įrodė savo bajorystę ir pradėjo naudotis šiam luomui teikiamomis privilegijomis. Jie buvo atleisti nuo valstybės mokesčių bei karinės prievolės, jiems leista siekti aukštojo mokslo bei karjeros karo ar civilinėje tarnyboje. Tokiu būdu ilgainiui susiformavo totorių inteligentija. 1925 m. įsteigta Totorių kultūros ir švietimo draugija pradėjo spaudos ir mokslo leidinių platinimą, tautinio kultūros paveldo registrą bei renovavimą.

Kontaktai

Vytauto g. 9, Keturiasdešimt Totorių k., Pagirių sen., Vilniaus r.

Nuotraukos