Senosios Vilniaus krašto tradicijos atsispindi ir kepant meduolius
bei „piernikus“. Šiuos skirtingų formų ir dydžių saldumynus
mėgsta ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Ant meduolio užrašius
įvairius palinkėjimus, vardus ir pan. galima praskaidrinti bet kokią
šventę.
Meduolių kepimo tradicija gyvuoja nuo viduramžių. Tai bene
pirmasis konditerinis gaminys, taip plačiai paplitęs ir išpopuliarėjęs
visoje Europoje. Daugelyje šalių figūriniai meduoliai ruošiami
kalėdiniu laikotarpiu. Lietuvoje jie buvo kepami ne tik Kalėdų
šventėms, bet ir bažnytinių švenčių, atlaidų metu pardavinėjami
turguose.
Tikrieji meduoliai kepami pagal iš prosenelių perimtus receptus, o
kiekvienas kepėjas stengiasi suteikti jiems kuo patrauklesnę,
įdomesnę formą, papuošti spalvotu glaistu. Populiariausios –
širdutės, žvaigždės, arkliuko, paukštelio, žmogaus figūros.
Vadinamasis Vilniaus meduolis gaminamas iš natūralaus medaus
ir sviesto, o jo atmaina „piernikas“ – tradicinis šviesus, specialios
formos meduolis, kepamas be medaus, kartais glazūruotas. Su
Torūnės kraštu siejamus „piernikus“ pirmosios ėmė kepti į
kryžiuočių nelaisvę patekusios lietuvaitės. Didysis magistras,
suvokęs, kad belaisves išlaikyti yra nelengvas dalykas, 1312
metais pastatė benediktinių vienuolyną, kuriame ir apgyvendino
lietuves. Tarp kukliai gyvenusių moterų buvo Katarzyna – lietuvė
Kotryna, kartą per mėnesį prikepdavusi meduolių su ypatingais
prieskoniais.
Dar nuo senų laikų būdavo įprasta iš tradicinės didžiosios Vilniaus
krašto šventės – Kaziuko mugės – parsivežti meduolį, „Kaziuko
širdį“. Jų būdavo įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi,
baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis.
Galima buvo pasirinkti su glajumi įrašytu mylimosios ar mylimojo
vardu. Negana to, būta meduolių su ilgiausiais įrašais, gražiausiais
linkėjimais ir meilės prisipažinimais. Štai keletas: „Uogele, priimk
mano širdį“, „Neturiu aukso, savo širdį dovanoju“, „Pasakyk,
mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi
mano…“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane…“.
1940 metais mugėje su grupe kauniškių kultūrininkų apsilankęs
garsus etnografas Balys Buračas laikraštyje „Mūsų rytojus“ rašė:
„Žymiausia Kaziuko mugės prekė – tai širdelės. Pažymėtina, kad
Vilniaus širdelės ne veltui mugėje turi garbingą vietą ir gerą
13
pasisekimą, nes jos padarytos tikrai gražiai. O tų širdelių buvo
įvairių įvairiausių. Vienos iškeptos iš paprasto pyrago, aplaistytos
cukrinėmis gėlėmis ir meilės žodeliais, kad net saldu ir miela
pažiūrėti, kitos – iš balto pyrago, dažais išrašinėtos, kaip išsiuvinėtos.
Buvo taip pat gražiai išsiuvinėtų audeklinių širdelių,
išpjaustytų iš medžio, gėlėmis išdažytų.“
Garsiuosius meduolius kitados kepdavo rusų sentikiai, vėliau jų
meną perėmė 1672 m. įkurtas bandelių kepėjų cechas. Norint
išsikepti meduolių namuose, prireiks 200 gramų medaus, po 150
gramų sviesto ir rudojo cukraus, beveik pusės kilogramo miltų, po
vieną arbatinį šaukštelį kepimo miltelių, cinamono, imbiero,
muskato, žiupsnelio gvazdikėlių ir druskos, vieno kiaušinio.
Prikaistuvyje kaitinkite medų, sviestą ir rudąjį cukrų. Kai masė
užvirs, leiskite jai atvėsti iki taps karamelės konsistencijos.
Dubenyje išsijokite miltus, kepimo miltelius, prieskonius ir viską
sumaišykite. Į miltus įmuškite kiaušinį, supilkite jau pravėsusį
sirupą.
Viską išmaišykite ir minkykite tešlą, kol ji taps minkšta ir glotni.
Palikite tešlą šaldytuve per naktį. Plonai iškočiokite atšaldytą tešlą,
su skirtingomis formelėmis ar trafaretais išspauskite meduolius.
Sudėkite juos į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepkite apie 10
minučių iki 180°C įkaitintoje orkaitėje.

Kontaktai

+370 675 18851, +370 600 41697

vilniausmeduoliai@gmail.com

Nuoroda į svetainę

Nuotraukos