PRIČIŪNŲ ŠV. IGNOTO KOPLYČIA

Miškais nusėtame Vilniaus rytiniame rajono pakraštyje, 15 km į rytus nuo Nemenčinės, greta Baltarusijos sienos nuo 1837 metų stovi šviesi mūrinė Šv. Ignoto koplyčia. Ji garsėja šio krašto globėjo šv. Ignoto garbei liepos pabaigoje rengiamais atlaidais.

Į šiuos atlaidus atvyksta daugybė tikinčiųjų ne vien iš Buivydžių parapijos, bet ir iš atokesnių Lietuvos kampelių. Juose pagerbiamas šv. Ignotas Lojola yra ne tik šių apylinkių globėjas, jis garsus kaip Jėzaus Draugijos, jėzuitų ordino steigėjas. Pričiūnų koplyčią puošia lotynų kalbaužrašytasšio katalikų ordino devizas Ad maiorem Dei gloriam, lietuviškai reiškiantis „Šlovė Tau, Viešpatie“.

Virš įėjimo į koplyčią svarbius istorinius faktus mena dvi atminimo lentos. Vienoje iš jų pagerbiamas koplyčios fundatorius Antonas Lazarevičius ir įrašyti koplyčios pastatymo metai – 1837-ieji. Kitoje minima Vanda Boniševska, Angelų seserų kongregacijos vienuolė, kuri Pričiūnuose gyveno beveik 20 metų ir pagarbą tarp parapijiečių pelnė savo nenuilstama apaštališka veikla, pagalba persekiojamiems bei savo stigmomis.

Kasmet Buivydžių parapija organizuoja seserų Vandos Boniševskos ir Helenos Majevskos atminimo savaitę. Tradiciškai piligriminis žygis „Se­sers Van­dos Bo­ni­šev­skos ir Helenos Majevskospėd­sa­kais“, vedantis iš Buivydžių į Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčią, trunka apie 4 valandas. Sakoma, kad Pričiūnų apylinkės yra magiškos, čia apsilankiusieji neretai pajunta norą tapti geresniais ir dar labiau priartėti prie Dievo.

Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčia priklauso Vilniaus arkivyskupijai, Naujosios Vilnios dekanatui.

Šv. Ignoto atlaidai

Šv. Ignotas minimas liepos 31 d., tad šventiniai atlaidai Pričiūnų koplyčioje rengiami kasmet liepos–rugpjūčio mėnesių sandūroje. Atlaidai pritraukia ne tik Lietuvos tikinčiuosius, sulaukiama seserų iš Angelų kongregacijos, svečių iš užsienio (ypač Lenkijos), taip pat Seimo narių, europarlamentarų ir kitų valdžios atstovų.

Tra­di­ci­ja tapo per atlaidus šven­ti­nti čia susirinkusių ti­kin­čių­jų au­to­mo­bi­lius. Mat pasku­ti­nė lie­pos sa­vai­tė yra ir šv. Kris­to­fo­ro – vai­ruo­to­jų globėjo – šven­tė. Atlaidus religinėmis bei pasaulietinėmis melodijomis praturtina muzikos ansamblis. Be to, įvairių sričių specialistai kviečiami suteikti atvykusiesiems naudingų žinių, pavyzdžiui, kaip rūpintis sveikata be cheminių vaistų.

Atlaidų pamaldų centre – seserys Boniševska ir Majevska. Pagerbiamas Angelų seserų kongregacijos vienuolių atminimas, jų apaštališkas darbas Pričiūnų bendruomenėje ir už jos ribų, siekiama įsigilinti į šių vienuolių mokymus, pasisemti dvasios stiprybės bei gailestingumo.

Šv. Ignacas Lojola

1491 m. baskų krašte (šiaurės Ispanijoje) šeimos pilyje gimė Ignacio Lopez de Loyola. Dažnai vadinamas kareiviu šventuoju savo gyvenime jis tekariavo vos kelis mėnesius. Svajojęs apie karinius žygdarbius bei pasiekimus, Pamplonos mūšyje pabūklo sviedinio Lojola buvo sunkiai sužeistas ir liko raišas visą gyvenimą.Būtent sveikdamas po nesėkmingo mūšio Ignacas atsivertė į tikėjimą ir likusį gyvenimą pašventė ganytojiškai veiklai. Dabar visame pasaulyje Ignacas Lojola žinomas kaip Jėzaus Draugijos, arba Jėzuitų ordino, įkūrėjas.

Įsidėmėtina, jog Compañia de Jesus (ispaniškas Jėzaus Draugijos pavadinimas) galėtų būti verčiamas kaip Jėzaus kuopa.

Ilgainiui Ignacas Lojola suprato, jog, norint žmones atversti į tikėjimą ir sužadinti jų norą skleisti Dievo valią, vertėtų steigti nuolat veikiančias, stabilias institucijas. Taigi, ėmėsi kurti jėzuitų mokyklas ir jose dėstyti. Būtent jėzuitų Vilniuje XVI a. įsteigtai kolegijai pagal karaliaus privilegiją bei popiežiaus bulę buvo suteiktas pirmojo Lietuvoje universiteto statusas.

Dėmesio vertos Ignaco Lojolos bene 20 metų tobulintos „Dvasinės pratybos“ –kiekvieno jėzuito vadovas. Jame įamžintas paties Lojolos sielos pažinimo kelias bei iš kitų žmonių pasisemta išmintis. Nors knygelė nėra lengvai skaitoma, joje atskleidžiama svarbiausia dvasingumo paslaptis, labai paprasta pagrindinė gyvenimo tiesa – my­lė­ti ir tarnauti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“.

Išlikusi nepaprastai gausi Ignaco Lojolos korespondencija. Ji sutelkta į 12 storų tomų – tai daug daugiau nei kitų to amžiaus žinomų šviesuolių. Tarp jo amžininkų galima išskirti tokias ryškias savo laiką pranokusias istorines asmenybes kaip Mikelandželas, šventoji Teresė Avilietė, Martynas Liuteris, karalius Henrikas VIII ir Kristupas Kolumbas.

Šventuoju Lojola buvo paskelbtas 1622 metais. Jis saugo Jėzuitų ordiną, kareivius, vienuoles, vienuolynus bei dvasinį ugdymą. Šv. Ignacas Lojola paskelbtas rytinio Vilniaus rajono krašto, esančio šalia Baltarusijos sienos, globėju. Jo vardu vadinama Lietuvos kariuomenės Ordinariato bažnyčia Vilniuje.

Sesuo Vanda Boniševska

1907 m. gimusi kukli, jautrios sielos Vanda Boniševska nuo vaikystės svajojo apie vienuolės gyvenimą. Būdama 18-kos Vanda įstojo į Angelų seserų kongregaciją Vilniuje. Davusi amžinuosius įžadus, ji persikėlė gyventi į Pričiūnus, čia vykdė apaštališką veiklą, padėdavo persekiojamiems jaunuoliams, kunigams ir mokytojams.

1933 metų Didįjį ketvirtadienį sesei Vandai pirmąkart atsivėrė stigmos. Tai stebuklu laikomas reiškinys, kai atsiranda raudonos dėmės ar žaizdos ant įvairių kūno vietų (įprastai tų, kuriose buvo sužeistas nukryžiuojamas Kristus). Pasak liudytojų, sesuo Vanda patirdavo šį reiškinį dažniausiai ketvirtadieniais ir penktadieniais po pietų, ypač per Didžiąją savaitę. Sakoma, kad vienuolė regėdavo pranašystes.

Sesuo Helena Majevska

Pamaldžioje šeimoje augusi Helena tikėjime atrado gyvenimo prasmę bei žmogaus egzistencijos pagrindą. Ji įsijungė į Angelų seserų kongregaciją, davė amžinuosius įžadus, vykdė apaštališką veiklą, tačiau patyrė įvairių sunkumų – buvo suimta ir 5 metams ištremta už pagalbą jėzuitų kunigui.

Antrojo pasaulinio karo metais sesuo Helena Majevska išgyveno bene reikšmingiausią savo gyvenimo patirtį – Jėzaus apsireiškimus. Neilgai trukus ji kreipėsi į palaimintąjį Mykolą Sopočką, atsidėjusį Dievo gailestingumo žinios skleidimui. Jie bendradarbiavo steigiant naują Gailestingojo Jėzaus seserų kongregaciją.