Medininkai saugo Lietuvą

Vienos dienos turistinis maršrutas į Medininkų pusę. Maršrutą sudaro penki lankytini objektai:

1. Slėniais ir kalvomis nusėta Medininkų aukštuma kviečia pasimėgauti išskirtiniu kraštovaizdžiu ir aplankyti aukščiausią Lietuvos tašką – Aukštojo kalną.
2. Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia Medininkuose kviečia pasigrožėti savo dailės kūriniais bei susipažinti su įdomia jos istorija.
3. Medininkų aukštumoje stūksanti Medininkų pilis kviečia ne tik pasigrožėti didžiausia gardinio tipo pilimi Lietuvoje, bet ir sudalyvauti čia organizuojamuose renginiuose.
4. 1991 m. liepos 31 dieną iš Lietuvos rytinio pasienio atėjo kraupi žinia – Medininkų poste šaltakraujiškai sušaudyti valstybės pareigūnai.
5. Ilgai išgyvenusi neramumus Šumsko bažnyčia ir vienuolynas šiandien alsuoja ramybe ir kviečia lankytojus architektūrinių paminklų apsuptyje susikaupti bei pasisemti tikėjimo šviesos.

AUKŠTOJAS 

Aukščiausia vieta Lietuvos Respublikoje – Aukštojo kalnas iškilęs 293,84 metrų virš Baltijos jūros lygio. Jį galima aplankyti Vilniaus rajone, šalia Medininkų kaimo esančiame Juozapinės geomorfologiniame draustinyje. Ant kalno viršūnės užridentas akmuo ir įbetonuota geodezinė žyma liudija jo vardą bei aukštį.

1992 metais, siekiant išsaugoti senojo reljefo moreninio masyvo fragmentą, buvo įsteigtas 251 hektarų ploto Juozapinės geomorfologinis draustinis. Geografine prasme jis priklauso Medininkų aukštumai, kuri savo ruožtu užima Ašmenos aukštumos šiaurės vakarinę dalį. Šios teritorijos reljefas skiriasi nuo kitų Lietuvos aukštumų ir yra laikomas vienu iš seniausių šalyje, mat susiformavo per priešpaskutinį visuotinį apledėjimą, o paskutinio ledynmečio laiku buvo sustingdytas daugiamečio įšalo.
Prieš apytiksliai 10–15 tūkstančių metų visą dabartinę mūsų valstybės teritoriją buvo uždengęs ledynas. Jo pakraštyje susikaupė įvairių moreninių nuogulų: riedulių, žvyro, žvirgždo, smėlio ir gargždo. Tirpstančių ledynų galingi vandenys nugludino Medininkų aukštumos paviršių, tad dabar jis yra gana lygus, akivaizdžiai neišsiskiria nei kalvos, nei gauburiai. Todėl žvelgiant nuo Aukštojo viršūnėje įrengto apžvalgos bokšto, iškilusio beveik 300 metrų virš jūros lygio, nelengva suprasti, jog tai – aukščiausia Lietuvos viršūnė.
Įsidėmėtina, kad Medininkų aukštumoje nėra ežerų. Mokslininkai teigia, jog jų čia būta, tačiau tekanti ledynų srovė nudrenavo vandenis, išardė krantus. Šiandien pagrindiniai šio kraštovaizdžio elementai – slėniai, raguvos ir raguvėlės bei kalvos – yra stambios, lėkštašlaitės arba keterėtos.

Ilgą laiką buvo manoma, kad aukščiausia Lietuvos vieta – Juozapinės kalnas, kuris taip pat stūkso Medininkų aukštumoje, apytiksliai 1 km nutolęs nuo Aukštojo. 2004 metais, pasitelkę modernią kosminę GPS technologiją, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto specialistai apskaičiavo, jog skirtumas tarp šių dviejų viršūnių – apytiksliai vienas metras. Tad Juozapinės geomorfologinis draustinis gali didžiuotis netgi dviem aukščiausiomis Lietuvos viršūnėmis.
Aukštojo kalnas – ypatingą simbolinę prasmę turintis Lietuvos gamtos objektas, jis yra išskirtas iš apskrities žemės ūkio naudmenų ir perleistas turizmo bei kultūros reikmėms. Čia vykdomi įvairūs projektai, ant kalno organizuojami meniniai renginiai. Planuojama kasmet čia minėti Mindaugo karūnavimo dieną (liepos 6 d.), Pasaulinę Žemės dieną (kovo 20 d.), ruošti Pasaulio lietuvių žaidynių varžybas, ekologinius, etnografinius ir kitokius kultūros renginius.
Pažymėtina, jog 2006 metais ant Aukštojo vykusioje iškilmingoje šventėje buvo duotas startas išskirtinės reikšmės padėkos akcijai. Surinkti 300 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų pradėjo kelionę Islandijos Respublikos link. Taip buvo siekiama padėkoti šaliai, kuri tapo pirmąja drąsia valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę! Raštiška lietuvių padėka Islandijos tautai buvo įteikta šalies prezidentui. Padėkos akcija suartino dvi geografiškai nutolusias valstybes, mat ceremonija Islandijoje vyko ant aukščiausio tos šalies kalno Hvanadalshnukuro (2120 m virš jūros lygio), kur buvo užpiltas lietuviškos žemės grumstelis.
Aukštojo lankytojai kviečiami pasigrožėti pušynėliu, pasodintu ąžuolynu bei kalną puošiančiu ypatingu meniniu akcentu – Baltų saulės ratu. Turistų patogumui įrengti suoliukai, automobilių stovėjimo aikštelė, stovai dviračiams, apžvalgos bokštas bei informacinės rodyklės.

Aukštojas baltų mitologijoje

Aukštojas – tai vyriausio baltų dievo vardas, minimas rašytiniuose šaltiniuose nuo XIV a., aukščiausioji dangaus dievybė, pasaulio kūrėjas, dorovės bei teisingumo principų saugotojas. Aukščiausias dievas yra pirmasis, amžinas ir neturintis pradžios. Senovės lietuviai jį vadino ir kitais vardais: Praamžius, Sutvaras, Vaisgamtis, Labdarys, Gyveleidis, Ūkopirmas ir kt.
Aukštojas egzistavo prieš susikuriant pasauliui, kol viskas dar skendėjo migloje. Tikima, kad karvelio pavidalu jis lakiojo ir skirstė pasaulio dalis. Praskleidęs miglas atvėrė taką, kuriuo vaikščiodamas nusispjovė į kairę pusę. Ten, ant vandens, pasirodė žmogaus pavidalo būtybė. Dievas liepė būtybei nerti į marias ir atnešti žemės sėklų. Trečią kartą panėręs, žmogus atnešė pilną burną ir pilnas ausis sėklų. Subaręs už gobšumą Aukštojas pasėjo sėklas ir pradėjo stebėti apsėtos žemės augimą.

Baltų saulės ratas

2012 m. ant Aukštojo viršūnės atidengta Dalios Matulaitės skulptūrinė kompozicija yra ne tik kalno viršūnę puošiantis meninis akcentas, bet ir praturtinantis simbolis, siejantis kalną su senovės Lietuvos istorija bei tikėjimu.
Baltų saulės ratas simbolizuoja senovišką aukurą. Jo viduryje yra tarytum virš Lietuvos iškelta karūna, kurią supa keturios granitinės žirgų galvos. Žirgai žemaitukai, žvelgiantys į skirtingas pasaulio šalis, saugo karūną ir neša apie ją žinią į visus pasaulio kraštus.
Dalia Matulaitė savo kūryba atspindi Lietuvos tautodailę, senovės baltų bei kitų kultūrų bruožus. Skulptorė tikisi, kad specialiai šiai ypatingai vietai sukurta unikali kompozicija suvienys ir suburs baltų gentis. Baltų saulės ratas – tai vieta, kurioje visi baltų palikuonys gali uždegti ateities vienybės ugnį. Rugsėjo 22-ąją aukure įkūrus ugnį tarsi simbolinį laišką kviečiama nusiųsti baltų broliams ir sesėms į kaimyninius kraštus.

Adresas: Juozapinės k., Medininkų sen., Vilniaus r.

MEDININKŲ BAŽNYČIA 

1391 metais pagal Jogailos privilegiją Augustijonų ordino atstovai atvyko į Medininkus. Čia jie pastatė bažnyčią ir vienuolyną ir daugiau nei keturis šimtus metų administravo šią parapiją. 1831 metų caro valdžios spaudimas privertė augustijonus palikti Medininkus. Parapija buvo panaikinta, jos žemės išdalytos kaimyninėms parapijoms, o bažnyčia uždaryta.
Šiandien Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčią aptarnauja kiti vienuoliai – broliai pranciškonai (Mažesnieji broliai konventualai). Pirmasis brolis pranciškonas tėvas Kamil Wielemanski čia apsigyveno 1961 m., sugrįžęs iš sovietinės tremties. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo prie bažnyčios esančiame vienuolyne apsigyveno daugiau pranciškonų vienuolių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Bažnyčia Švč. Trejybės vardu buvo pašventinta 1791 metais. Istoriniai įrašai byloja, jog anuomet joje buvo įrengti trys altoriai. Didysis – Švč. Trejybės – altorius buvo beveik visas auksuotas, išpuoštas raižiniais ir keturiomis paauksuotomis statulomis.
Šv. Kazimiero vardu 1917 metais buvo pašventinta laikina koplytėlė, kurią per karą kaimo daržinėje įrengė vietos gyventojai, neišgalėję finansuoti bažnyčios atstatymo projekto. Tais pačiais metais Vilniaus diecezijos administracijos nutarimu atkurta ir Medininkų parapija.
Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia yra medinė, stačiakampio plano. Originalios šventovės architektas – Antonas Filipovičius-Dubovnikas. Bažnyčią puošia paminkliniai kryžiai ir kitos meno vertybės: XVIII amžiuje gaminti vargonai bei Lietuvos globėją šv. Kazimierą vaizduojantis paveikslas.

Bažnyčia perstatyta ne kartą

Rašytiniai istoriniai šaltiniai apie Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčią nėra gausūs, tačiau jie liudija, kad jos istorija buvo permaininga.
Nuo 1391 metų iki šių dienų Medininkų bažnyčia buvo perstatyta du kartus.Pirmą kartą ją atstatyti teko po 1780 metų gaisro, kurį greičiausiai sukėlė priešų kariuomenė, žygiuodama per kaimą. Po to tikintiesiems pamaldas tuometinis Medininkų klebonas laikė laikinoje iš tašytų rąstų suręstoje šiaudais dengtoje stoginėje. Joje buvo įrengti trys altoriai, viename iš kurių įkeltas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, tapytas ant ąžuolinės lentos. Jau anuomet Medininkuose veikė parapinė mokykla, kurioje mokėsi apie 15 vietos gyventojų.
Itin sunkus Medininkų parapijai ir bažnyčiai buvo XIX amžius. Per 1812 metų Napoleono invaziją į Rusiją gyvenvietė buvo apiplėšta ir padegta, sudegė klebonija, vienuolynas, biblioteka ir bažnytinis archyvas. Nuo 1830 metų tikinčiųjų likimą sprendė Rusijos caro valdžia, kuri nutarė sunaikinti katalikų vienuolių bendruomenes. Bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Medininkų parapija panaikinta, o jos teritorija išdalyta. Net pusę amžiaus kaime nebuvo nei bažnyčios, nei koplyčios.
XX amžiuje organizuotas antras maldos namų atstatymas vyko su nesklandumais. Rusijos valdžia daug kartų atmetė vietos gyventojų prašymus statyti bažnyčią. Net 1905 metais išleistas įsakas dėl religinės tolerancijos padėties nepakeitė. Tik 1917 metais okupacinė vokiečių administracija suteikė galimybę statyti bažnyčią. Nors dabartinės medinės bažnyčios pamatai buvo pašventinti 1922-aisiais, nauja Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia bendromis parapijiečių pastangomis iškilo tik beveik po dešimties metų – 1931-aisiais.

Bažnyčios meno kūriniai

Medininkų bažnyčioje kviečiama pasigrožėti vertingais meno kūriniais: vargonų prospektu, paminkliniais kryžiais ir molbertinės tapybos paveikslu „Šv. Kazimieras“. Didesnysis kryžius, išpuoštas ažūriniais geometriniais ornamentais, yra beveik lotyniško kryžiaus proporcijų, mažesnysis, iškeltas virš bažnyčios prieangio, yra Maltos kryžiaus formos.
Aštuoniakampį Maltos kryžių kaip ordino emblemą XII a. patvirtino pirmasis didysis magistras Raymond du Puy. Kaip žinia, šio ordino riteriai priimdavo ir vienuoliškus, t. y.paklusnumo, skaistybės bei neturto įžadus. Meilė, pagarba ir teisingumo palaikymas bei palankumas, engiamųjų išvadavimas ir jų apsauga – Maltos ordino vertybės.
Medininkų bažnyčios vėlyvojo baroko stiliaus vargonų prospektas sukurtas apie 1788 metus. Vargonų dekoras įspūdingas – jie išdailinti girliandų pavidalo kriauklių bei liepsnojančių akantų tobulais drožiniais, šonuose pritaisyti sparnai.
Šv. Kazimierą vaizduojantis molbertinės tapybos paveikslas – garsaus dailininko Vinco Slendzinskio paveikslo kopija. Ramybe ir dvasingumu alsuojantį paveikslą XX a. pradžioje nutapė Liucija Balzukevičiūtė. Klūpantis šventasis su maldai sudėtomis rankomis išryškintas kontrastingu apšvietimu. Paveikslo fono spalvos daugiausia tamsios, o pats Kazimieras vaizduojamas su raudonos spalvos kilmingu apsiaustu.
Įdomu, kad šv. Kazimiero drabužiai visuomet vaizduojami raudoni. Ikonografijoje raudona spalva simbolizuoja kankinystę, kuri siejama su žemiškąja Kristaus kančia ir už žmoniją išlietu krauju. Tačiau šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas, nebuvo kankinys, teisę dėvėti iškilmingus raudonus apsiaustus jam suteikia karališkoji jo kilmė.

Adresas: Šv. Kazimiero g. 4, Medininkų k., Medininkų sen., Vilniaus r.

MEDININKŲ PILIS

Medininkai susiformavo prie vieno seniausių ir didžiausių Lietuvoje prekybos kelių. Pakelėje daug pilkapynų, piliakalnių bei senųjų gyvenviečių pėdsakų, iš kurių galima spręsti, kad kelias nutiestas 1 tūkstantmetyje. Keliaudami juo lietuviai pasiekdavo rusų žemes.
Iš istorinių architektūrinių šaltinių sunku pasakyti, kada tiksliai Medininkuose buvo pastatyta pilis. Manoma, kad gyvenvietė ir pilis atsirado XIV a. pirmoje pusėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais. Pirmąkart Medininkų pilis rašytiniuose šaltiniuose paminėta XIV a. pabaigoje, pasakojant apie vieną kryžiuočių žygių.
Greta aukščiausių Lietuvos kalvų – Aukštojo bei Juozapinės – stūksanti pilis yra viena geriausiai išsilaikiusių Lietuvos teritorijoje. Senosios mūrinės statybos likučiai leidžia pajusti to laikmečio kasdienio gyvenimo atmosferą taikos metu, įsivaizduoti, kaip nuo užpuolikų gynėsi mūsų protėviai.
Atstatytoje Medininkų pilyje lankytojai gali susipažinti su pagrindiniame bokšte nuolat veikiančia išskirtine ekspozicija ir nuo apžvalgos aikštelės pasidairyti po Medininkų apylinkes. Dabartiniai šeimininkai smalsiuosius kviečia į įvairius renginius: kasmetines Medininkų pilies žaidynes, muzikos ir apeigų dieną. Taip pat čia rengiamos konferencijos, vaizduojamojo meno – fotografijos, grafikos, tapybos – parodos. Konferencijų salėje ir pilies kieme organizuojami šviečiamieji užsiėmimai vaikams bei suaugusiesiems.

Architektūra

Mūrinė Medininkų pilis yra keturkampio formos, gardinio, arba aptvarinio, tipo. Iš tokio tipo pilių Lietuvoje ji didžiausia. Ir, beje, – viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje! Pilį juosia dvigubi gynybiniai grioviai (vienas jų pripildytas vandens) bei medinė siena. Bendras plotas su gynybiniais grioviais – apie 6,5 ha.
Pilį sudaro 4 bokštai. Juos jungia beveik 2 metrų storio ir 15 metrų aukščio sienos su vartais ir šaudymo angomis. Pagrindinio gynybinio bei gyvenamojo bokšto (donžono) aukštis – apie 30 metrų. Statinio architektūra kukli ir nesudėtinga. Sunku išskirti ryškesnius stiliaus bruožus, tačiau pilies vartai su smailiomis arkomis ir bokšto langai primena gotikinę stilistiką.

Ekspozicija

Vienoje geriausiai išsilaikiusių Lietuvos teritorijoje pilių lankytojams atvertos 4 nuolatinių ekspozicijų salės. Penkių aukštų pagrindiniame bokšte pristatoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, supažindinama su kitomis mūrinėmis pilimis, galima apžiūrėti ypatingus archeologinius radinius. Čia eksponuojama anuomet naudota ginkluotė: patrankos, akmeniniai sviediniai ir kita karinė technika. Viena salė skirta Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko medžioklės trofėjams ir medžioklės peilių kolekcijai.
Viršutiniame, penktajame, aukšte įrengta reprezentacinė salė. Iš jos galima patekti į pagrindinio bokšto apžvalgos aikštelę ir pasigrožėti Medininkų aukštuma bei Aukštojo ir Juozapinės kalvomis.

Medininkų pilies žaidynės

Kasmet paskutinį rugsėjo savaitgalį čia vyksta neeilinis renginys – Medininkų pilies žaidynės. Tomis dienomis pilis tarsi atgyja – į šventę susirenka riteriai, amatininkai, menininkai bei daugybė svečių, lankytojų laukia įvairios pramogos ir žaidimai, nuotaiką kelia smagi muzika ir šokiai, rengiami riterių ir lankininkų turnyrai, meistriškumą demonstruoja raiteliai.
Pilies kieme veikiančioje mugėje tradicinių amatų meistrai rodo savo dirbinius. Padedant profesionalams kiekvienas norintis gali pasigaminti kokį naudingą reikmenį ar gražų suvenyrą, o specialiai žaidynėms atidarytoje smuklėje lankytojams siūloma pasistiprinti ir atsigaivinti.
Išradingai ir turiningai menama pilies praeitis, minima jos svarba Lietuvos istorijoje, prisimenamos su Medininkais susijusios žymios asmenybės bei legendos. Ypatingą atmosferą kuria senovinės muzikos garsai, apeiginės giesmės, aukurai.

Šviečiamieji užsiėmimai

Medininkų pilyje organizuojami ir įvairūs šviečiamieji užsiėmimai, skirti mokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems. Pradinių klasių moksleiviams siūloma dalyvauti pamokėlėje apie protėvių išpažintą tikėjimą, pasakojama apie senovės baltų dievus, kunigaikščius, krivius ir vaidilutes. Kitoje pamokoje pristatoma viduramžių miestų architektūra, pasakojama apie rengimosi būdus ir prieš šimtmečius gyvenusios visuomenės ypatumus.
Vyresni mokiniai kviečiami pasigilinti į pasaulio ir Lietuvos pinigų istoriją, susipažinti su pinigų gamybos subtilybėmis. O pilies kieme rengiamais mokymais susidomės ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, mat čia kalbama apie šaudymo iš lanko meną, parodoma, kaip lanku naudotis.
Tad Medininkų pilyje galima daug ką ne tik teoriškai sužinoti, bet ir praktiškai išbandyti. O tai išties įsimintina patirtis!

Adresas: Šv. Kazimiero g. 2, Medininkų k., Medininkų sen., Vilniaus r.

MEDININKŲ MEMORIALAS

Vienas didžiausių ir seniausių prekybos ir žygio kelių (dabartinė Vilniaus–Minsko magistralė), naudotas jau nuo I tūkstantmečio, veda rytų, Medininkų pasienio posto link.
Valstybės sienų kontrolė – vienas iš svarbiausių nepriklausomos šalies elementų. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pradėti steigti pasienio kontrolės postai. Laikotarpis buvo itin įtemptas. Sovietų Sąjunga nepripažino Lietuvos valstybės nepriklausomybės, ketino ją suskaldyti ir destabilizuoti. Sovietų kariškiai ir specialūs milicijos OMON būriai puldinėjo ir siaubė pasienio kontrolės punktus ir ten veikusias muitines. Būdavo deginami pastatai, dokumentai, draskoma Lietuvos vėliava, pasitaikydavo, kad sužeidžiami beginkliai pareigūnai, ir pan. Suskaičiuota, kad buvo įvykdyta 18 išpuolių, per kuriuos nukentėjo 35 Krašto apsaugos departamento darbuotojai ir 27 muitininkai.

Tragedija neaplenkė Medininkų. Neilgai trukus po nepriklausomybės atkūrimo, 1991-ųjų vasarą iš čia pasklido šiurpą kelianti žinia. Liepos 31-ąją prieš patekant saulei Medininkų pasienio poste buvo įvykdytos kruvinos žudynės. Sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrys OMON užpuolėtąkart budėjusius pasienio pareigūnus. Septyni Vilniaus muitinės inspektoriai, Kelių policijos bei „Aro“ būrio pareigūnai neteko gyvybių šaltakraujiškoje egzekucijoje, vienas iš jų, patyręs didelių sužeidimų, išgyveno.
Šiam tragiškam įvykiui pagerbti šalia senosios Medininkų muitinės vagonėlio 1993 metais pastatytas juodo granito paminklas su septyniais balto marmuro kryžiais, simbolizuojančiais gyvybę paaukojusius Lietuvos pasienio sargus. Paminklo projekto autoriai – architektai Algimantas Šarauskas ir Rimantas Buivydas.

Medininkų pasienio sargai:
● Mindaugas Balavakas (Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkas)
● Algimantas Juozakas (t. p.)
● Juozas Janonis (Kelių policijos valdybos policininkas)
● Algirdas Kazlauskas (t. p.)
● Antanas Musteikis (Vilniaus muitinės inspektorius)
● Stanislovas Orlavičius (t. p.)
● Ričardas Rabavičius (t. p.)
● Tomas Šernas (t. p.)

Tomas Šernas, per antpuolį taip pat budėjęs muitinės pareigūnas, buvo sunkiai sužeistas, išgyveno, tačiau nebevaikšto. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu visiems nukentėjusiems suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). Žuvusieji palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios aukų. Pareigūnų atminimas kasmet pagerbiamas tradiciniu estafetiniu bėgimu „Medininkai–Vilnius“ .
2001 metais įamžinant Medininkų tragediją čia įrengtas muziejus-memorialas (Lietuvos Respublikos muitinės muziejaus padalinys). Prie dabartinio pasienio posto po stikliniu gaubtu saugomas originalus vagonėlis, kuriame įvyko kruvina tragedija. Jame išsaugoti žuvusiųjų tarnybos vietoje naudoti daiktai. Ant stalo vis dar guli sieną pravažiuojančių automobilių registracijos knyga (naujo pasienio formalumo įrodymas). Nors vagonėlis restauruotas, krauju paženklinta grindinio vieta palikta atvira… Medininkų memorialo prižiūrėtoja tvirtina, kad tuomet muitininkai ir pasienio tarnautojai dirbo be telefono, elektros ar karšto vandens. Pareigūnai prašydavo vietos gyventojų išsivirti vandens arbatai ar kavai..
Šiandien liepos 31-oji minima kaip pasiaukojimo už Lietuvos žmonių laisvę diena. Senasis Medininkų pasienio vagonėlis ir septynių kryžių paminklas – kovų už nepriklausomybės įtvirtinimąsimbolis. Šiąvietą galima apžiūrėti tik iš anksto susitarus su Muitinės muziejaus ar pasienio posto vadovybe.

1991 m. liepos 31 d. 4:00 val.

Ankstyvas liepos mėnesio rytas. Medininkų pasienio poste budi aštuoni vyrai: keturi vagonėlyje, du – šalia jo, dar du – apie 50 metrų nuošaliau. Staiga pasirodo keli ginkluoti vyrai – ypatingosios paskirties Sovietų Sąjungos vidaus kariuomenės milicijos būrio OMON nariai. Rusiškai kalbantys užpuolikai visus pareigūnus suvaro į vagonėlį. Pasigirsta įsakymas gultis ant grindų ir staiga – ne mažiau kaip 13 šūvių. Taikoma į Lietuvos valstybės tarnautojų galvas… Šeši iš jų žuvo vietoje, kiti du – itin sunkiai sužeisti po poros valandų buvo nuvežti į ligoninę. Gydytojams pavyko išsaugoti tik T. Šerno gyvybę.
Vienintelis likęs gyvas žudynių liudininkas pamena, kad didelės baimės per antpuolį nejutęs, mat per ankstesnius panašius incidentus žmonių aukų būdavo išvengta. Iš tiesų 1991 metais, iki kruvinojo liepos 31-osios įvykio, Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės postas buvo užpultas bent keturis kartus. Tai pastūmėjo į kontrolės punktą nusiųsti greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkus.
Prieš tai, liepos 29 dieną, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jelcinas Maskvoje oficialiai pasirašė sutarimus dėl tarpvalstybinių santykių pagrindo, dėl bendradarbiavimo Kaliningrado srityje, dėl atstovybių atidarymo. Rusijos Federacija pagaliau pripažino Lietuvos Nepriklausomybę! Deja, oficialūs dokumentai agresijos nesustabdė…
Medininkuose įvykdyto kruvino nusikaltimo kaltininkai – Sovietų Sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrio OMON smogikai iš Rygos ir Vilniaus pulkų. 2011 metų pavasarį už nusikaltimą žmoniškumui iki gyvos galvos įkalintas Latvijos pilietis Konstantinas Michailovas, buvęs OMON milicininkas. Baudžiamieji teismo sprendimai už akių priimti Andrejui Laktionovui, Česlavui Mlinykui ir Aleksandrui Ryžovui. Šie buvę omonininkai nėra įkalinti, nes pagal Rusijos Federacijos Konstituciją ir baudžiamąjį kodeksą kitoje šalyje įvykdę nusikaltimą Rusijos piliečiai yra valstybės ginami ir neišduodami kitoms valstybėms.

Adresas: Pasieniečių g., Medininkų k., Medininkų sen., Vilniaus r.

ŠUMSKO BAŽNYČIA

Prie Baltarusijos sienos, apie 32 km į rytus nuo sostinės Vilniaus galima aplankyti nedidelį miestelį, kurio centrą puošia originalus vėlyvojo baroko stiliaus architektūrinis ansamblis. Ant kalvelės, tarp gausių želdinių išsidėstę Šumsko Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno statiniai. Į šventorių patenkama per po varpine įrengtus vartus. Šioje ramybe alsuojančioje ir rūpestingai prižiūrimoje aplinkoje galima susipažinti su įdomia komplekso istorija, apžiūrėti čia įkurdintus koplytstulpius, dailės paminklus ir kt.
Šv. Arkangelo Mykolo šviesi mūrinė bažnyčia žavi vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo bruožais. Tai masyvi, simetriška, bebokštė bažnyčia su originaliu pagrindinio fasado dekoru bei giliose nišose glūdinčiais arkiniais langais. Šventorių juosia akmeninė tvora, į kurią darniai įkomponuota varpinė su vartais.

Interjere juntami dominikonų tradicijai būdingi bruožai, pavyzdžiui, Nukryžiuotojo skulptūros bažnyčios altoriuose, – mat šio ordino vienuoliams itin svarbūs Kristaus kančios apmąstymai. Bažnyčios sienos gana gausiai dekoruotos freskomis, vyrauja iliuzinė tapyba. Tai baroko tapybos grandiozinio erdviškumo išraiška, kai pasitelkus specialius teatrališkus efektus buvo sukuriama iliuzija, jog tai ne piešti, o tarsi gyvi vaizdai. Šiuo būdu nutapyti trys bažnyčios koplyčiose esantys altoriai bei šoninių sienų paveikslai.
Šumsko bažnyčios pagrindinį altorių puošia išraiškingas XVIII a. tapytas barokiniu dinamiškumu pasižymintis molbertinės tapybos paveikslas „Šv. Arkangelas Mykolas“, vaizduojantis pergalingos arkangelo kovos su velniu baigtį.
Šiandien Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas renovuoti. Jie priklauso Naujosios Vilnios dekanatui. Šv. Mišios laikomos tik lenkų kalba.

Istorija byloja

XVII a. pabaigoje medinės bažnyčios statybas inicijavo ir visapusiškai rėmė dvarininkai Mykolas ir Halina Šumskiai. Įdomu tai, kad anksčiau gyvenvietė buvo vadinama Laukininkais, tačiau šeima nusprendė pakeisti pavadinimą, suteikdami jai savo pavardę.
Prasidėjus bažnyčios statyboms, Šumskiai inicijavo ir vienuolyno atsiradimą. Didikų valia čia įsikūrė dominikonų ordino vienuoliai. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Šumskiai po kelerių metų užrašė vienuolynui visą miestelį!
Dabartinė mūrinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia pradėta statyti beveik po šimtmečio, t. y. XVIII a. Apie 20 metų trukusių statybų metu dviaukštis medinis kvadratinio plano vienuolynas buvo sujungtas su bažnyčia.Šv. Arkangelo Mykolo vardu ji buvo pašventinta 1789 m. Broliai dominikonai prie bažnyčios išlaikė parapinę mokyklą ir špitolę – beturčių prieglaudos ir slaugos įstaigą.
Bažnyčios ir vienuolyno istoriją ženklina negandos. XIX a. pradžioje prancūzų kariuomenė nusiaubė šio ansamblio pastatus, padarydama neišmatuojamą žalą vienuolyno bibliotekai. Kiek vėliau agresiją prieš Katalikų bažnyčią vykdanti Rusijos caro valdžia uždarė vienuolyną, bažnyčią pertvarkė į cerkvę, o tikinčiuosius vertė užsirašyti stačiatikiais. Šiuo laikotarpiu buvo itin pakenkta bažnyčios architektūrai ir interjerui, nudaužytos pagrindinio bažnyčios fasado viršuje buvusios barokinės voliutos (dekoratyvinės detalės).
Mįsle tapo sidabro apkaustais puošto Švč. Mergelės Marijos paveikslo, anuomet garsėjusio savo stebuklais, likimas…
Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas katalikų bendruomenei sugrąžinti tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Deja, vėliau, iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo statinių ansamblis priklausė sovietiniam Šumsko ūkiui. Tuo laikotarpiu buvo išgriautos visos koklinės krosnys, išlaužyti mediniai laiptai – išdaužyti ir net su visomis staktomis išlupti.

Varpinė ir koplytėlės

Jesu in te confido– lotynų kalba varpinėje įamžinti žodžiai, reiškiantys „Jėzau, tikiu Tavimi“. Šis užrašas pasitinka ir kviečia susimąstyti kiekvieną Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios lankytoją. Varpinė-vartai, įkomponuota į šventorių juosiančią akmeninę tvorą, stovi tiesiai priešais pagrindinį įėjimą į bažnyčią.
Šumsko bažnyčios šventoriuje stovi XIX a. koplytstulpis su memorialinėmis lentomis Kamienskių šeimai bei Felicijai Sventickienei. Taip pat kviečiama vaikštant po rūpestingai prižiūrimą buvusio vienuolyno sodą apžiūrėti koplytėlę, kurios sienas puošia šv. Fatimą ir šv. Antaną vaizduojančios majolikos (iš Maljorkos salos kilęs gana sudėtingas keramikos dekoravimo būdas).

Dominikonų ordinas

Dominikonai dar vadinami Brolių pamokslininkų brolija. Ją XIII a. pradžioje įkūrė iš Ispanijos kilęs šventasis Dominykas de Guzmanas. Dominicanisiš lotynų kalbos išvertus – „Viešpaties šunys“. Vienas iš pagrindinių šio vienuolių ordino simbolių yra baltas šuo su juodomis dėmėmis, nasruose laikantis liepsnojantį deglą – žinių įgavimo ir perdavimo simbolį.
Kontempliatyviu gyvenimo būdu pasižymintys dominikonai nuo senų laikų užsiima mokyklų, universitetų steigimu, juose dėsto. Pagrindinis vienuolių tikslas – studijuoti, apaštalauti, skelbti Dievo žodį. Kiti dažni dominikonų simboliai yra knyga, duona, žvaigždė, rožinis ir lelija. Lelija krikščioniškoje sampratoje siejama su tyrumu, skaistumu, prisikėlimu iš mirties bei Mergele Marija.

Adresas: Vilniaus g. 8, Šumsko mstl., Kalvelių sen., Vilniaus r.