PAKELIUI Į SENĄJĄ MAIŠIAGALĄ

MARŠRUTO ATSTUMAS – 25 km.
4 Objektai

Maišiagaloje galima susipažinti su Lietuvos valstybės bei Katalikų bažnyčios istorija – šiose vietose gyventa dar I m. e. amžiuje, o šiandien čia kviečia kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejus ir viena pirmųjų Lietuvoje bažnyčia.

Maždaug 25 km šiaurės vakarų kryptimi nuo sostinės Vilniaus nutolusi Maišiagala garsėja savo itin sena bei garbinga istorija. Apie I tūkstantmetyje apgyvendintas apylinkes liudija gražiai sutvarkytas ir lankymui pritaikytas Maišiagalos piliakalnis. Prūsų analuose minima pilis (dar vadinama Bonos pilimi) garsi tuo, kad joje kurį laiką gyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Maišiagalos gyvenvietė garsėja Houvalto rūmais, kuriuose šiuo metu veikiatradicinių amatų centras.

1989 metais, menant Vilniaus krašto atgavimo 50-metį, Maišiagaloje buvo  pastatytas 3 metrų aukščio paminklinis akmuo. Mat Maišiagala – pirmasis Vilniaus krašto miestelis, į kurį 1939 m. spalio 27-osios rytą įžygiavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai. Šia proga buvo surengta ypatinga radijo valanda gyventojams su kalbomis bei liaudies ir karo dainomis. Kitą dieną kariuomenė išžygiavo į Vilnių. Prasidėjo ilgai lauktas Vilniaus krašto atgavimo procesas.

Maišiagalos gyvenvietės istoriją ypač praturtino čia apie pusę amžiaus gyvenęs prelatas Juzefas Obrembskis. Šviesaus atminimo dvasininkas kunigavo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir šalia esančioje klebonijoje praleido apie 50 savo gyvenimo metų – iki mirties.

Nuo 2013 metų klebonijos pastate, kurį juokais pats dvasininkas vadino dvareliu, veikia kunigo prelato Juzefo Obrembskio vardo muziejus, lankytojams pristatantis jo asmeninę ekspoziciją bei supažindinantis su kitomis iškiliomis Katalikų bažnyčios asmenybėmis. Klebonijos kieme įrengta atokvėpio aikštelė, kurioje 2013 m. kunigo garbei atidengtas jį vaizduojantis paminklas. Bronzinės Lenkijoje išlietos skulptūros autorius – Stefanas Dousa.

Išskirtinio dėmesio verta Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – viena iš pirmųjų bažnyčių Lietuvoje!Ji pastatyta Vladislovo Jogailos iniciatyva 1387 metais pakrikštijus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šiandien šviesi mūrinė bažnyčia kviečia pasigrožėti neorenesanso ir neogotikos bruožų turinčia architektūra ir joje saugomais vertingais meno darbais bei relikvijomis.

Kunigas prelatas Juzefas Obrembskis

Juzefas Obrembskis tikinčiųjų minimas su išskirtine pagarba. Lenkijoje gimęs dvasininkas iš bene 80 kunigystei pašvęstų savo gyvenimo metų apie 50 praleido Maišiagaloje. Jam buvo suteiktas Vilniausrajono garbės piliečio titulas, auksinis kryžius „Už nuopelnus Lenkijai“. Vilniaus krašto patriarchu vadintas prelatas Obrembskis buvovienas seniausių Lietuvos ir Europos katalikų bažnyčios kunigų. Jis nugyveno net 105 metus!

Kunigas Obrembskis visą gyvenimą labai nuoširdžiai padėjo dvasininkams bei savo parapijiečiams. Rūpinosi ne tik dvasiniu gyvenimu, bet ir nuo bolševikų besislapstančiais ar iš Sibiro grįžusiais kunigais, gelbėjo žmones nuo tremties. Vokiečių okupacijos metu net keletą kaimų išgelbėjo nuo visiško jų sunaikinimo.

Muziejus

Paskutinė prelato Obrembskio valia buvo klebonijoje įrengti atminimo vietą visiems kunigams bei vienuolėms, kurie buvo persekiojami ar net paaukojo savo gyvybes vardan tikėjimo. 2013 metų birželį lankytojams duris atvėrusiame muziejuje pristatomos iškilios Bažnyčios asmenybės, eksponuojami įvairūs artefaktai, dokumentai bei svarbūs archyvai, liudijantys apie sunkius XX a. Bažnyčią ištikusius laikus.

Klebonijos dalis paskirta kunigo Juzefo Obrembskio ekspozicijai. Ji liudija paties kunigo gyvenimą, pristatomi jo asmeniniai daiktai: nuotraukos, baldai, drabužiai, liturginės knygos, į kurias dvasininkas gilinosi, ir pan.

Muziejaus veikla taip pat apima kultūrinio bei šveičiamojo pobūdžio renginių organizavimą. Čia nuolat vyksta susitikimai, diskusijos, edukaciniai užsiėmimai, į kuriuos kviečiami ne tik vietos bendruomenės vaikai bei jaunimas, bet ir visi Vilniaus krašto gyventojai ir svečiai. Siūloma kartu pamąstyti ir pasidalyti mintimis tikėjimo bei dvasingumo temomis.

Kovo 19-oji – išskirtinė kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejaus diena – švenčiamas Juzefo vardadienis. Tą dieną rengiamas iškilmingas šviesaus atminimo dvasininko gyvenimo kelio paminėjimas, o svečiai tradiciškai vaišinami vietoje iškeptomis spurgomis. Kasmet muziejus kviečia į kalėdinius susitikimus, prisideda prie tarptautinės parodos „Vilnius – Gailestingumo miestas“ organizavimo.

Muziejus dirba nuo trečiadienio iki sekmadienio. Dėl tikslių lankymo valandų siūloma pasiteirauti prieš atvykstant.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priėmus krikštą, 1387 m. Maišiagaloje buvo įsteigta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija ir pastatyta viena iš 7 ankstyviausių katalikiškų bažnyčių. Bažnyčia buvo ne kartą atstatyta, mat buvo apiplėšta bei sugriauta Rusijos kariuomenės, o 1798 m. kilęs gaisras ją paskandino liepsnose.

Šviesi mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kokią matome šiandien, pastatyta 1865 m. Trys jos bokštai matyti iš tolo: du šoniniai bokšteliai išsiskiria savo piramidiniais stogeliais, o iš pagrindinio, stambesniojo, sklindantys varpo dūžiai kviečia į pamaldas. Maišiagalos bažnyčios architektūra yra šiek tiek eklektiška, čia harmoningai persipina gana skirtingi neorenesanso bei neogotikos stiliaus bruožai.

Nuo senų laikų bažnyčioje yra saugomi vertingi meno darbai bei religinės relikvijos. Trys lelijų kompozicijomis išpuošti paminkliniai kryžiai yra iškelti ant bokštų, o bažnyčios viduje kviečiama pasigrožėti trimis XVIII bei XIX a. molbertinės tapybos paveikslais: „Marija Rožančinė“, „Švenčiausioji Trejybė“ ir „Šv. Izidorius“. Bažnyčioje galima pamatyti net 12 skulptūrų. Tai daugiausia XVIII a. vietinio baroko bruožų turintys meno dirbiniai, vaizduojantys šventuosius: šv. Kotryną, šv. Nepomuką, šv. Ignotą Lojolą ir kitus.

Ypatingo dėmesio yra verta 1579 metais sukurta darni skulptūrinė kompozicija „Jėzaus krikštas“. Viena jos dalis vaizduoja pragarą, kita – Dievo sūnaus krikštą.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia priklauso Kalvarijų dekanatui. Pamaldos laikomos lietuvių bei lenkų kalbomis.

Daugiau kaip 200 metų skaičiuojančiame dvaro pastate Maišiagaloje puoselėjamas Vilniaus krašto kultūrinis-tautinis paveldas.

Maišiagalos, kuri nutolusi nuo Vilniaus apie 25 km šiaurės vakarų, arba Panevėžio, kryptimi, tradicinių amatų centras įsikūręs buvusio dvaro pastate. Tai pagrindinis miestelio traukos objektas, suburiantis Maišiagalos ir apylinkių bendruomenę, traukiantis unikalių įspūdžių ieškančius miestelio svečius. Piliakalnio papėdėje stūksantis klasicistinio stiliaus Houvaltų dvaras yra pripažintas vietinės reikšmės kultūros paminklu.

Tradicinių amatų centro tikslas – padėti išsaugoti Vilniaus krašto papročius bei senuosius amatus. Siekiama užtikrinti amatininkų tradicijų tęstinumą, jas atgaivinant, pristatant centro lankytojams ir vedant specialias pamokėles. Edukaciniai užsiėmimai skirti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Norintiems iš arčiau susipažinti su liaudies menu bei kultūra, papildomai organizuojami susitikimai su amatininkais ir kultūros veikėjais, rengiamos parodos bei amatų mugės, kurių metu galima įsigyti tradicinių rankdarbių ar skanėstų.

Houvaltų dvare be tradicinių amatų centro veikia Maišiagalos kultūros centras, miestelio biblioteka, bendruomenės namai, koncertų salė ir parduotuvėlė, kurioje kiekvienas norintis gali įsigyti suvenyrų. Pageidaujantiems suteikiama galimybė išsinuomoti moderniai įrengtą konferencijų salę.

Senoviniai amatai

Tradicinių amatų centre buriasi liaudies meno meistrai, kuriems sudarytos sąlygos čia dirbti, eksponuoti gaminius bei mokyti savo amato – sukurta tradicinių amatų techninė bazė ir specialiai paruoštos dirbtuvės patalpos. Tikimasi ne tik suvienyti šio krašto amatininkus, bet ir bendradarbiauti su kitų šalių meistrais. Norintiems teikiama pagalba amatininko sertifikatui gauti.

Tautodailininkai ir vietos folkloro žinovai tradicinių amatų centre lankytojams siūlo įvairius edukacinius užsiėmimus. Daugiau nei dešimties skirtingų amatų specialistai padeda vaikams ir suaugusiems susipažinti su naudingais amatais, įsigilinti į jų subtilybes. Medžio drožėjas, karpinių meistrė, muilo gamintoja, stalius noriai dalijasi savo žiniomis. Taip pat kviečiama išmokti lieti žvakes, pinti iš šiaudų, nepamiršti ir vilnos vėlimo ar keramikos lipdymo amatai. Kiekvienam norinčiam suteikiama galimybė išmokti išskirtinai Vilniaus krašte puoselėjamo verbų pynimo meno, sužinoti daugiau apie tradicines šventines vaišes bei regiono papročius.

Maišiagalos bendruomenė

Maišiagala rašytiniuose šaltiniuose yra paminėta jau 1254 metais. Nuo XIV a. teritorija priklausė Lietuvos valdovams, čia gyveno didysis kunigaikštis Algirdas. Po kelių šimtmečių valdos perėjo bajorų nuosavybėn.

Šiandien apie 1800 gyventojų vienijanti Maišiagalos bendruomenė aktyviai puoselėja gilią senovę siekiančias tradicijas ir savojo krašto kultūrą. Siekiant išsaugoti bei ateities kartoms perduoti istorinį-kultūrinį palikimą, bendromis Maišiagalos bendruomenės bei Vilniaus rajono savivaldybės pastangomis iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų buvo gauta parama Houvalto dvaro restauravimui ir pritaikymui visuomenės reikmėms.

2016 metais baigti restauruoti klasicizmo stiliaus dvaro rūmai dabar yra Maišiagalos miestelio kultūros židinys, čia netrūksta veiklos ir pramogų, gyventojai mėgaujasi įvairiais renginiais bei šventėmis. Maišiagalos meno kolektyvai nuo šiol turi erdvę repeticijoms ir koncertams šaltuoju metų laiku. Švęsdami kalendorines šventes vokaliniai ir tradicinių šokių kolektyvai pristato vietinį folkloro paveldą. Be to, kasmet vasaros metu organizuojama miestelio kultūrą bei tradicijas puoselėjanti šventė.

Maišiagalos bendruomenė sėkmingai įgyvendina įvairius įdomius projektus. Vienas iš jų – šeimininkių klubo įsteigimas. Savo kulinarinę patirtį bei paslaptis išradingos ir darbščios moterys atskleidė išleisdamos elektroninę ir popierinę receptų knygą.

Houvalto dvaro istorija

Istoriniai šaltiniai byloja, kad Maišiagalos apylinkėse gyventa dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais – XIV a. pirmoje pusėje, apie šimtą metų anksčiau nei Lietuvos sostinėje Vilniuje. Maišiagaloje Algirdas ir mirė 1377 m. Ilgą laiką teritorija buvo Lietuvos valdovų priklausomybė, vėliau ji pateko į Lietuvos didikų Sapiegų, po to – Tyzenhauzų rankas. Nuo XVIII a. pabaigos čia šeimininkavo bajorų Houvaltų šeima, gyvenusi dvare iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Grafas Onufrijus Houvaltas apie 1806 metus inicijavo klasicistinio stiliaus dvaro statybas. Projekto autorius buvo garsus ano meto architektas, Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Angelas Šulcas. Deja, architektui mirus, jo idėja buvo įgyvendinta tik iš dalies. Dvaro statybas Onufrijaus anūkui Vitoldui Houvaltui pavyko užbaigti tik XIX a. pabaigoje.

Houvalto dvaro paskirtis po Antrojo pasaulinio karo nuolat keitėsi. Karo metu čia glaudėsi vietos gyventojai, o vėliau, pasikeitus santvarkai, čia buvo įkurdinti kolūkiečiais tapę dvaro samdiniai. Dar vėliau dvaro pastate buvo įsteigta tarybinio ūkio kontora, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vidurinė mokykla.

Iškėlus mokyklą, Houvalto dvaras įgavo visuomeninį-kultūrinį vaidmenį – čia įsteigta miestelio biblioteka, rinkdavosi saviveiklininkai bei vietos bendruomenė. Šiandien daugiau nei 200 metų amžiaus Houvaltų dvaras – kultūros, meno ir tautinio paveldo puoselėjimo vieta.

Žaleso ežero pakrantėje, šimtamečių medžių apsuptyje boluoja nedidukas Pikeliškių dvaras, jame tarpukariu mėgo vasaroti Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis.

Ties senojo Molėtų plento ir aplinkkelio Nemenčinė-Maišiagala-Vievis sankryža stūksantis Pikeliškių kaimelis turi savo puošmeną – dvarą, į kurį nuo pagrindinio kelio veda senų lapuočių medžių alėja. Tai XVIII a. viduryje statyti gana kuklūs klasicistinio stiliaus vieno aukšto rūmai, kuriuos juosia nedidelis parkas su įspūdingais šimtamečiais ąžuolais, beržais, liepomis, klevais…

Žaleso (arba Pikeliškių) ežero šiaurinėje pakrantėje ant nedidelės kalvos stovinti Pikeliškių dvaro sodyba yra pripažinta vietinės reikšmės architektūriniu bei kraštovaizdžio paminklu. 1992 m. ji įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą.

Apie 16 km nuo Lietuvos sostinės nutolusio dvaro savininku 1930–1934 m. buvo maršalas Juzefas Pilsudskis. Tai buvo vasaros rezidencija, į kurią reikalų tvarkyti dažnai atvykdavo Lenkijos vadovai bei užsienio ministrai. Beje, J. Pilsudskis prie dvaro buvo įrengęs pradžios mokyklą! Po maršalo mirties dvaras neilgai išliko šeimos nuosavybe – 1940 m. jis buvo nacionalizuotas, o po Antrojo pasaulinio karo čia veikė įvairios įstaigos, kolūkio kontora, kaimo šokių salė ir pan.

Šiandien Pikeliškių dvaras yra restauruotas, jame įsikūrusi biblioteka, Vilniaus rajono savivaldybės Centrinės bibliotekos struktūrinis padalinys. Kasmet dvaro sodyboje organizuojama Vilniaus rajono derliaus šventė, čia suburianti daug aplinkinių miestelių gyventojų. Gražiai sutvarkytoje teritorijoje galima švęsti ir privačias šventes.

Dvaro sodybos istorija

Rašytiniai duomenys byloja, kad XVIII a. pirmoje pusėje dvaras priklausė Smolensko sargybininkui Jonui Meduneckui, vėliau – Vilniaus Šv. Jurgio kanauninkų vienuolynui, Medunecko giminaičiams. Labai storos dvaro sienos ir milžiniški krosnių kokliai liudija, kad dvaras galėjo būti pradėtas statyti XVIII a. viduryje. Yra duomenų, jog vienu metu dvaro teritorija priklausė bajorų Pisankų giminei.

Pikeliškių rūmai gana kuklūs, jų puošyba subtili ir saikinga. Pagrindinį statinio įėjimą žymi toskaninių kolonų portikas. Nuo pietinės verandos nedidelė laiptų alėja veda link ežero. Aplink dvarą esanti parko teritorija greičiausiai buvo suformuota XIX a. pradžioje, klasicizmo laikotarpiu.

Įdomu tai, kad Pikeliškių dvaro savininkai nedalyvavo 1831 bei 1863 metų sukilimuose ir taip išvengė dvaro sodybos sekvestracijos (sekvestras – vienas iš valstybinės nuosavybės kūrimo būdų, kai dvarai yra apmatuojami, aprašomi ir jiems uždedamas tam tikras draudimas ar apribojimas).

1930 metais dvarą įsigijo Aleksandra ir Juzefas Pilsudskiai, mat ordino „Virtuti Militari“ kavalieriams buvo pripažinta teisė gauti nedidelį dvarą. Šį ordiną turėjo ne tik maršalas Pilsudskis, tuometinis Lenkijos valstybės vadovas, bet ir jo žmona Aleksandra, todėl jiems buvo leista įsigyti ypač didelę valdą. Ją tuo metu sudarė 35 ha ariamos žemės, 25 ha pievų bei 73 ha ežero.

Pilsudskiai itin mėgo Pikeliškių dvarą. Jiems atitekusių rūmų būklė buvo gana prasta, tad buvo padarytas didelis remontas. Į dvaro sodybos kompleksą be pagrindinių rūmų bei juos juosiančio parko taip pat įėjo arklidės. Nors dabar tėra išlikusios šio statinio liekanos, šiandien šalia dvaro įrengtame aptvare lankytojai gali pasigrožėti čia laikomais žirgais.

Juzefas Pilsudskis

Juzefas Pilsudskis gimė 1867 m. gruodžio 5 d. Zalavo dvare, Švenčionių rajone. Jis buvo ketvirtas iš dvylikos vaikų. Pilsudskiai, kaip būdinga ir kitoms senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės kilmingųjų šeimoms, vaikus ugdė meilės praeičiai ir patriotizmo dvasia.

Pasak istorikų, LDK bajorų Pilsudskių giminės istorija buvo gana tipiška, jie visiškai polonizavosi, nekalbėjo lietuviškai ir troško Lietuvos sąjungos su Lenkija. Tačiau jų negalima vadinti tikrais lenkais, veikiau gente lituanus natione polonus (lietuvių kilmės lenkų tautybės).

Vilniuje baigęs gimnaziją J. Pilsudskis išvyko į Charkovo universitetą studijuoti medicinos. Ten susidomėjo revoliucinėmis judėjimo „Narodnaja Volia“ („Žmonių valia“) idėjomis ir pradėjo socialistinę veiklą, dėl ko buvo išmestas iš universiteto ir penkeriems metams ištremtas į Sibirą.

Juzefas Pilsudskis buvo prieštaringa asmenybė, kaip ir prieštaringi jo žodžiai ir darbai politinėje sferoje. Aktyviai siekdamas Lietuvos ir Lenkijos suvienijimo, sakoma, tik sugadino šių valstybių tarpusavio santykius. 1920 m. Pilsudskis inscenizavo Vilniaus krašto sukilimą, per kurį užėmė ir prie Lenkijos prijungė beveik trečdalį Lietuvos teritorijos, įskaitant Vilnių. Tais pačiais metais jam buvo įteikta Pirmojo Lenkijos maršalo lazda. Pilsudskis turėjo nemažai ambicingų ir planų, kurių niekada neįgyvendino. Vienas tokių – suburti stiprią Vidurio bei Rytų Europos karinę sąjungą (Intermarium). Iš 9 tuometinių valstybių sudaryta sąjunga, anot maršalo, būtų galėjusi pasipriešinti dviem nenuspėjamoms kaimynėms – Sovietų Sąjungai ir Vokietijai.

Pilsudskis buvo palaidotas 1935 m. Vavelyje, Krokuvoje, Greta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalių bei kitų žymių veikėjų, o jo širdis – paties pageidavimu – Rasų kapinėse, Vilniuje, jo jaunystės mieste.

Kruopščiai autentiškai restauruotas vienas seniausių Lietuvoje dvarų supažindina lankytojus su prieš šimtmečius naudotomis malūnininkystės ir kitomis technologijomis.

Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvos dvarų, jį rašytiniai šaltiniai mini nuo XVI a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto iždo knygos byloja apie tuomet čia vykdytus dvaro žuviveisos tvenkinių remonto darbus. Ūkiniu požiūriu kadaise itin pažangaus dvaro gėrybės buvo tiekiamos į karališkąjį Vilniaus dvarą.

Liubavo dvaro valdos pasižymėjo itin gausiais gamtos ištekliais. Dvarui priklausė daug žuvingų Molėtų krašto vandens telkinių ir net keli šimtai Lavoriškių-Nemenčinės miško hektarų. Šis masyvas yra šeštas pagal dydį Lietuvos miškas. Jis turtingas ne tik medienos, bet ir gyvūnijos. Čia būdavo medžiojami briedžiai, stirnos, čia taip pat apstu uogų ir grybų (daugiausia baravykų). Įdomu tai, kad dvaro darbuotojams miško gėrybes buvo leidžiama rinkti laisvai, o pašaliečiams buvo būtina įsigyti specialų Liubavo girininko išduodamą bilietą.

Anuomet dvaras buvo vienas iš aplinkinių žemių centrų (seniūnijų). Iki pat XX a. vidurio, kai dvarą nusavino sovietų valdžia, jis priklausė svarbiems Lietuvos istorijai asmenims, jį garsinio čia gyvenę kultūros ir meno atstovai. Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius dvare išlaikė net asmeninį orkestrą!

Šiuo metu Liubavo dvaro sodyboje veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su dvaro istorija, jame anuomet vykdomais gamybiniais procesais, naudotomis technologijomis. Čia suteikiama išskirtinė galimybė iš arčiau pažvelgti į vieną iš žmogaus kasdienybei itin svarbių išradimų – vandens malūną, kuriame nuo senų laikų gaminami miltai duonai. Muziejuje demonstruojami daugiau kaip dešimt kitų gamybos procesų: medienos apdirbimas, metalo apdorojimas, milo vėlimas ir netgi elektros gamyba.

Liubavo dvaras neabejotinai yra išskirtinis architektūros, kraštovaizdžio ir technikos paveldo objektas. Tai vienintelis dvaras Lietuvoje, kurio technologinė įranga šiandien yra šimtu procentų restauruota. Muziejuje puikiai veikia net šimtametė hidroturbina! Liubavo dvaro svarbą liudija 2012 metais jam suteiktas garbingas „Europa Nostra“ apdovanojimas. Ši nepriklausoma visos Europos mastu veikianti organizacija už itin kokybišką restauraciją muziejų pripažino vienu iš geriausių kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių.

Nuo Vilniaus Liubavo dvarą pasiekti nesunku, jis įsikūręs netoli Europos parko. Važiuojant Molėtų plentu, apie 21-ame km reikėtų pasukti Nemenčinės link ir atidžiai stebėti kelio nuorodas. Muziejus veikia nuo balandžio iki spalio mėnesio, dėl lankymo reikia susitarti iš anksto. Šaltuoju metų laiku suteikiama galimybė muziejuje apsilankyti grupėms.

Liubavo dvaro sodyba

Kiek mįslinga dvaro pavadinimo kilmė. Manoma, kad jis turi būti siejamas su iš prūsų kalbos kilusiais žodžiais Lubowo, Lubow, Liubow, Lubów,lietuviškai reiškiančiais „meilė“, „santuoka“. Galbūt anuomet prūsų bendruomenė, besitraukdama nuo užkariautojų į Lietuvos gilumą, apsigyveno Gerėjos (šiandien Žalesos) upės slėnyje.

Liubavo dvaro sodyba darniai įkomponuota į vaizdingą Žalesos pakrantės kraštovaizdį. Sodybą sudaro 20 skirtingos paskirties statinių bei 7 tvenkinių sistema. Čia kadaise veikė bravoras (alaus darykla), ledainė. Įsimintina, kad Liubavo vandens malūno generatorius kaimą aprūpino elektros energija dar iki visuotinės elektrifikacijos.

Iki šių dienų išliko akmeninis vandens malūnas, XVIII a. statyta oficina, oranžerija, į kurią atvėsus orams būdavo sunešami šalčiui neatsparūs augalai, ir dar 7 pastatai. Apie kitus statinius liudija likę sienų ar pamatų fragmentai. Be malūne įrengto muziejaus, šiuo metu lankytojai kviečiami apžiūrėti oficiną ir oranžeriją.

XV a. pabaigoje Liubavo dvaro savininkas buvo grafas Albertas Goštautas, svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikėjas ir Pirmojo Lietuvos Statuto autorius. Apie pusę tūkstantmečio besitęsianti dvaro istorija gana paini, mat paveldėjimo ar santuokos būdu savininkai keitėsi palyginti dažnai. Be Goštautų, dvaras buvo patekęs į Tyzenhauzų, Tiškevičių, Golejevskių, Slizienių ir net į Radvilų rankas. Tarp iškiliausių dvaro asmenybių vertėtų paminėti Barborą Radvilaitę bei talentingą XIX a. skulptorių ir medalininką Rapolą Slizienį.

Vandens malūnas-muziejus

Liubavo vandens malūnas ant Žalesos upės pastatytas dar XVI a. Iki šių dienų jis buvo perstatytas bent porą kartų. Išskirtine mūro kokybe pasižymintį pastatą pavyko itin kokybiškai restauruoti ir išgelbėti nuo sunykimo. 2011 metais vandens malūne įsteigtas Liubavo dvaro muziejus.

Malūną galima būtų prilyginti pramonės įmonei, kurios valdymui reikalingos įvairių sričių žinios: gamtos pažinimas, hidrosistemos specifikos, mechanikos, malimo technologijų išmanymas, apskaitos vedimas. Sakoma, kad Liubavo dvaro malūnininkai visuomet buvę itin gabūs, darbštūs ir gerbiami žmonės.

Gintaro Karoso rūpesčiu įkurtas muziejus – ypatingas technikos, istorijos bei kultūros paveldo objektas, kuriame plačiajai visuomenei pristatomi nuo seno malūne vykdyti darbai. Beveik pusės tūkstantmečio senumo technika buvo visiškai ir itin kruopščiai restauruota. Pasisekė išsaugoti net pačias smulkiausias autentiškas detales, senąsias medžiagas. Praėjus vieniems metams po malūno atgaivinimo organizacija „Europa Nostra“ jį paskelbė pavyzdiniu kultūros paveldo išsaugojimo objektu.

Muziejuje veikia nuolatinės ekspozicijos, pristatančios romantiškojo dvaro istoriją, architektūrą, originalius tapybos darbus bei autentiškus daiktus: baldus, porcelianinius indus ir kt.