ATRADIMAI GAMTOJE

MARŠRUTO ATSTUMAS – 109 km.
5 Objektai

Didžiausias Neries regioniniame parke Bradeliškių piliakalnis yra geriausiai ištyrinėtas archeologų ir puikiai pritaikytas lankytojams. Jį rasite įspūdingame Dūkštos upelio slėnyje, o modernios technologijos nukels į protėvių laikus.

Dar 2–1 tūkstantmečiais pr. Kr. baltai pradėjo įrenginėti piliakalnius. Lietuvos teritorijoje šiandien jų suskaičiuojama beveik tūkstantis irgretos kasmet pasipildo, vis atrandant naujus tankiuose miškuose pasislėpusius šiuos ypatingus gamtos ir žmogaus rankų darbo kūrinius. Įdomu tai, kad šitaip gausiai piliakalnių nėra nė vienoje kitoje Europos šalyje!

Piliakalnis – svarbus senovės lietuvių gynybinis kompleksas. Anuomet jie sudarė itin tankų gynybinį tinklą. Neries regioninio parko teritorijoje, pasižyminčioje užburiančiu gamtos grožiu bei gausiu kultūriniu paveldu, šiuo metu žinomi dešimt skirtingais laikotarpiais apgyvendintų piliakalnių: Naujosios Rėvos, Buivydų, Karmazinų, Stirnių ir kiti. Visi jie išsidėstę ant abiejų Neries krantų ir greta mažesnių regioninio parko upelių.

Kairiajame Dūkštos upelio krante, netoli Bradeliškių kaimo stūksantis piliakalnis yra vertas išskirtinio dėmesio. Manoma, kad tai ilgiausiai šiose apylinkėse buvusi apgyvendinta vieta, gynybai pradėta naudoti jau prieš 2,5 tūkstančių metų. Anot mokslininkų, iki pat XIV a. aplinkui gyvenantys žmonės čia slėpdavosi nuo priešų.

Laikui bėgant Bradeliškių piliakalnis gerokai pakito. 2017 metais įvairių sričių specialistų bendromis pastangomis buvo sukurtas modernus informacinis stendas, kuris suteikia puikią galimybę lankytojams pamatyti piliakalnio vaizdą tokį, koks jis buvo prieš šimtmečius. Trijų dimensijų stende atsiveria kadaise didingo, tačiau išnykusio piliakalnio statūs šlaitai, ant kalvos stovėję įtvirtinimai, matyti kita vaga tekėjęs Dūkštos upelis.

Visai netoli šiose apylinkėse yra dar du keliauninkų dėmesio verti piliakalniai – Buivydų ir Karmazinų. Vienas pasižymi itin stačiais ir aukštais šlaitais, ant kito ir šiomis dienomis deginami apeiginiai laužai.

Bradeliškių piliakalnis

Neries regioninio parko pasididžiavimas Bradeliškių piliakalnis žavi savo didybe ir mena senovės istoriją. Kadaise čia stovėjo didelė medinė pilis, kurią saugojo natūralios gamtos kliūtys (aplink išsivagojęs Dūkštos upelis) bei įrengti papildomi gynybiniai elementai: pylimai ir grioviai. Šis piliakalnis buvo vienas iš ypač svarbių gynybinių taškų tarp dviejų Lietuvos sostinių – Kernavės ir Vilniaus.

Bradeliškių piliakalnis šiuo metu yra prižiūrimas ir puikiai pritaikytas lankytojams. Nors jo viršuje stovėjusių įtvirtinimų nėra galimybės aplankyti, o ir paties piliakalnio vaizdas per daug šimtmečių labai pasikeitė, tačiau kalno papėdėje įrengtas stendas puikiai atkuria praeities vaizdą: prieš akis iškyla senovinės pilies kuorai, neįveikiami kalvos šlaitai bei išskirtiniai gynybinio komplekso elementai. Galima palyginti, kaip smarkiai pakitęs yra dabarties vaizdas: nemaža kalvos dalis nuslinko į papėdėje gurgantį upelį, suplokštėjo gynybinis pylimas, išnyko viršutinėje aikštelėje stovėję mediniai įtvirtinimai.

Bradeliškių piliakalnio lankytojai gali ne tik pasisemti įdomių senovės istorijos žinių. Mediniai laiptai veda į pačią piliakalnio viršūnę, iškilusią į 16 metrų aukštį. Įdomu, kad plokščias kalno viršus savo dydžiu prilygsta futbolo aikštei – jo ilgis siekia daugiau nei 110 metrų, o plotis – net 60! Užkopus kvapą gniaužia ne nuovargis nuo lipimo, bet įstabaus grožio Dūkštos kraštovaizdis. Ypač čia gražu rudenį, kai visas miškingas upės slėnis nusidažo įvairiomis spalvomis.

Buivydų piliakalnis

Mažiau nei už pusės kilometro nuo Bradeliškių, taip pat kairiajame Dūkštos upelio krante, stūkso Buivydų piliakalnis. Jis pasižymi net 40 metrų aukščio itin stačiais šlaitais. Šiuo metu buvusioje pilies aikštelėje ant piliakalnio keteros įrengta apžvalgos aikštelė – tarsi balkonas į įspūdingą Dūkštos slėnio vaizdą.

Buivydų piliakalnis kartais vadinamas viena iš įdomiausių Neries regioninio parko mįslių. Archeologinių radinių stoka neleidžia patvirtinti, kad čia seniau stovėjusi nors ir nedidelė pilis. Ši puikiai apsaugota vieta labai būtų tinkama gynybinėms reikmėms. Juk iš dviejų pusių piliakalnį juosia Dūkšta, iš kitos – griova, maitinama šaltinio bei polydžio vandenų. Gamtinėmis kliūtimis neapsaugotoje piliakalnio pusėje senovės lietuviai buvo įrengę gana sudėtingą trijų griovių bei trijų pylimų gynybinę sistemą.

Karmazinų piliakalnis

Įspūdingoje Dūkštos ir Neries santakos kaimynystėje yra keista, nedidelė piramidę primenanti kalva – Karmazinų piliakalnis. Anot archeologų, jis yra apie 2 tūkst. metų amžiaus, ilgainiui praradęs savo gynybinę funkciją ir tapęs alkakalniu. Alkakalnis – senovėje svarbi šventa vieta, kurioje pagoniškąją religiją išpažįstantys lietuviai atlikdavo apeigas dievų garbei. Šiuo metu piliakalnio viršūnėje irgi įrengtas aukuras, kuriame tam tikromis progomis deginama ugnis, vyksta vestuvių ar kitos apeigos.

Apie Karmazinų piliakalnį, dar vadinamą Viršupio alkakalniu, pasakojamos įvairios legendos. Sakoma, jog čia anuomet stovėjęs akmeninis stabas, o aplink kalną dviem ratais augo 18 galingų ąžuolų, stebinančių savo neeiliniu dydžiu. Anot kito padavimo, kadaise čia stovėjusi bažnyčia sykį ėmė ir prasmego skradžiai žemėn. Todėl sekmadieniais lygiai vidurdienį iš kalvos gelmių skambąs varpas.

Didingą istoriją menanti Maišiagala kviečia apsilankyti anuomet Vilniaus apsaugos pilių žiedui priklausiusį piliakalnį, pasigrožėti nuo jo atsiveriančiu kraštovaizdžiu bei atminti Lietuvos Didįjį kunigaikštį Algirdą.

Maišiagalos gyvenvietė driekiasi apie 28 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Rašytiniuose Prūsijos analuose ji minima nuo XIII a. vidurio, kiek vėliau šios apylinkės priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. Tačiau yra duomenų, kad čia gyventa dar I tūkstantmečio pirmojoje pusėje – apie tai liudija pietvakariniame Maišiagalos pakraštyje iškilęs piliakalnis ir jo papėdėje atrasti gyvenvietės likučiai.

Piliakalniai Lietuvoje mena didingą tautos praeitį, jie nebuvo įrengiami pavieniui, o sudarė vientisą gana tankų valstybės gynybinių įtvirtinimų tinklą. Maišiagalos medinė pilis greičiausiai priklausė vidiniam Vilniaus pilių žiedui. Būtent Algirdo laikus, kai virė nuožmios kovos už laisvę ir tikėjimą, istorikai vadina Lietuvos piliakalnių klestėjimo amžiumi. Per nepilnus 40 metų kryžiuočiai surengė 96 žygius į Lietuvą ir sunaikino 22 pilis! Atsakydami į antpuolius lietuviai surengė 50 žygių ir sunaikino 17 kryžiuočių pilių. Tai buvo ypatingas paskutiniojo pagoniškos Lietuvos kunigaikščio Algirdo bei jo vyrų nuopelnas.

Maišiagalos piliakalnis 1992 m. buvo pripažintas valstybinės reikšmės architektūriniu, istoriniu bei kraštovaizdžio paminklu. Po dešimties metų (2002-aisiais) pietvakarinėje piliakalnio papėdėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo garbei buvo pastatytas paminklas. Nukariautoju kartais vadinamas Algirdas savo valdymo laikais skatino miestų augimą, prekybą, kultūrą ir Lietuvą vedė labiau centralizuotos ir stipresnės valstybės link.

Kasmet rudens pradžioje Maišiagaloje organizuojama kunigaikščio Algirdo šventė. Po šv. Mišių gyvenvietės bažnyčioje dalyviai kviečiami į eiseną garsiojo piliakalnio link. Čia vyksta muzikos ansamblių pasirodymai, teatralizuoti koncertai ir kt. Tautiška vakarone prie laužo šventė tęsiasi iki vėlumos.

Piliakalnis

Išraiškingas, retais lapuočių medžiais apaugęs piliakalnis miestelio pietvakariniame pakraštyje, prie tvenkinio, Dūkštos upelio dešiniajame krante. Į gana statų beveik 18 metrų aukščio Bonos pilimi dar vadinamą piliakalnį galima įkopti specialiai įrengtais mediniais laiptais. Viršuje esanti aikštelė ovali ir gana didelė – jos ilgis daugiau kaip 60, o plotis – 40 metrų. Nuo čia atsiveria dailių apylinkių vaizdai.

Piliakalniai mūsų protėviams buvo gynybos nuo priešų, dvasios stiprybės bei susikaupimo vieta, jie mena garbingą, šlovingomis kovomis garsėjančią Lietuvos praeitį. Gynybai sustiprinti aplink Maišiagalos piliakalnį anuomet buvo iškastas iki 4 metrų gylio ir net 30 metrų pločio griovys, o už griovio supiltas aukštas (4 metrų) ir platus (25 metrų) pylimas. Šiandien šio piliakalnio (kaip ir daugumos Lietuvoje esančių) gamtinė charakteristika pakitusi. Tai lėmė laikui bėgant natūraliai kintanti gamta bei vykdomi archeologiniai kasinėjimai.

Vykdant tyrimus piliakalnyje atrastas nemažas kultūrinis sluoksnis, žmonių gyvenimą menančių daiktų ar statinių. Po beveik 2 metrų storio molio sluoksniu buvo rasta brūkšniuotosios keramikos, įvairiausių metalinių dirbinių, įrankių bei papuošalų, aptikti apdegusių medinių pastatų fragmentai, gyvulių (avių, kiaulių ir kačių) griaučiai. Tai patvirtina, kad Maišiagalos piliakalnio istorija siekia I tūkstantmetį po Kr. Papėdėje buvo įsikūrusi apie 1 ha plotą užimanti gyvenvietė, kuri ilgainiui buvo apleista. II tūkstantmečio pradžioje piliakalnis buvo atnaujintas – pastatyta medinė pilis, XIII–XIV amžiuje kėlusi rimtą grėsmę Vilniaus kryptimi žygiuojantiems kryžiuočiams.

Medinė Maišiagalos pilis ne kartą skendo liepsnose ir vėl kilo iš pelenų. Lemtingas buvo XV amžius, kai kryžiuočių ordinas užėmė pilį, išsivedė daugiau kaip tūkstantį belaisvių ir sudegino pilį. Po to ji atstatyta nebuvo.

Piliakalnio papėdėje, šalia tvenkinio įrengta atokvėpio aikštelė su mediniu stalu bei suolais kviečia lankytojus pailsėti ir pasimėgauti vietovės grožiu bei ramybe.

Paminklas kunigaikščiui Algirdui

Pagal senovės Lietuvos tradiciją, didysis kunigaikštis Algirdas miręs turėjo būti sudegintas Šventaragio slėnyje, Vilniuje. Tačiau keletui mėnesių likus iki jo mirties, 1377 m. kryžiuočiai buvo užpuolę ir gerokai apgriovę, apdeginę miestą. Gali būti, kad nukentėjo ir Šventaragio šventykla.

Rašytiniai šaltiniai byloja, kad iškilmingos vyriausiojo lietuvių valdovo Algirdo laidotuvės vyko netoli Maišiagalos piliesošiančioje šventoje Kukovaičio girioje. Paskutinis senąjį baltų tikėjimą išpažinęs Lietuvos valdovas buvo sudegintas su puikiausiu savo žirgu. Sakoma, kad kunigaikštis ir jo žirgas buvo išpuošti brangakmeniais ir perlais, Algirdas buvo apvilktas žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu apsiaustu, o ant juosmens – sidabrinis diržas.

Senovėje lietuviai tikėjo, jog sudeginus mirusįjį siela išsivaduoja iš senojo kūno ir tokiu būdu paspartinamas jo atgimimas. Sakoma, kad velionio siela dar tris paras sklando aplink kūną. Ugnis – pagrindinis šviesos šaltinis žemėje – sunaikina žemiškąjį kūną, todėl siela išsilaisvina nuo jo ir gali pradėti ieškoti naujo kūno.

2002 m. minint 625-ąsias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties metines Maišiagalos piliakalnio papėdėje pastatytas paminklas – iš lauko akmenų padaryta kompozicija, kurios autorius skulptorius Domas Čiapas. Paminklas atsirado visuomeninės Algirdiečių organizacijos ir Kunigaikščio Merkelio Giedraičio ainių dėka.

Vos po keliasdešimt gyventojų turintys Vilniaus rajono kaimeliai Meškonys ir Paliepiukai garsūs išskirtinę visuotinę vertę pelniusio pasaulio paveldo objektais – Struvės geodezinio lanko trianguliacijos grandinės punktais.

Maždaug 2820 km ilgio Struvės geodezinis lankas liudija apie išskirtinę pažangą žemės mokslų srityje. Šio XIX a. pradžios mokslinio projekto tikslas buvo kaip įmanoma tiksliau ištirti ir nustatyti Žemės planetos dydį ir formą! Įvairių šalių mokslininkų ir monarchų glaudaus bendradarbiavimo dėka buvo pasiektas didingas ir visai žmonijai svarbus rezultatas – tiksliausiai išmatuota ilgiausia Žemės dienovidinio lanko atkarpa. Šis ypatingos reikšmės pasiekimas atliekamiems tolesniems skaičiavimams turėjo įtakos net ir po šimtmečio.

Iš esmės Struvės geodezinis lankas – tai matavimo priemonė, specialiai sukurta apskaičiuoti tam tikrus Žemės parametrus, pvz., formą, dydį, dienovidinio ilgį. Šis lankas driekiasi nuo Juodosios jūros pakrantėje prie Dunojaus žiočių esančio istorinio Izmajilo miesto iki Arkties vandenyno skalaujamo Fugleneso švyturio. Tarp pietinės Ukrainos iki šiaurinės Norvegijos pakrantės nubrėžtas lankas jungia dešimt dabartinių valstybių: Ukrainą, Moldovą, Baltarusiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Rusiją, Suomiją, Švediją ir Norvegiją. Įdomu ir tai, kad Struvės lankas beveik sutampa su Vakarų ir Rytų Europos riba.

Struvės geodezinį lanką sudaro 258 trikampių grandinė su 265 jį žyminčiais pagrindiniais punktais. Objektai pažymėti įvairiais simboliais: išgręžtos daubos akmenyse, geležiniai kryžiai, specialiai pastatyti paminkliniai obeliskai, informacinės lentelės ir pan.

2005 metais Struvės geodezinis lankas buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos (toliau – Pasaulio paveldo konvencija) Pasaulio paveldo sąrašą. Iš 34 įrašytų į sąrašą geodezinio lanko punktų trys yra Lietuvoje! Tai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Ūkio ministerijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto išrinkti valstybinio geodezinio tinklo punktai:

• Meškonyse (Nemenčinės sen., Vilniaus raj.)
• Paliepiukuose (Nemėžio sen., Vilniaus raj.)
• Gireišiuose (Rokiškio raj.)

Kiekvieną iš šių punktų puošia paminkliniai stulpai su UNESCO simboliniu ženklu.

F. G. V. Struvė

Geodezinis lankas pavadintas astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės, sukūrusio dienovidinio lanko matavimo metodiką, vardu. Šis XVIII–XIX a. sandūroje gyvenęs mokslininkas beveik 20 metų ėjo Estijos Tartu universiteto astronomijos observatorijos vadovo pareigas.

Struvės geodezinis lankas – tai apie 2820 km ilgio grandinė, jungianti trianguliacijos tinklų fragmentus. Trianguliacija (lot. triangulum – trikampis) – geodezinių punktų padėties radimas sudarant matuojamos žemės plotų trikampių grandines,tai specifinis geodezijos moksle naudojamas metodas žemėlapiams ir topografiniams planams sudaryti. Trumpiau tariant, trianguliacija remiasi trikampių ir jų tinklų sudarymu bei apskaičiavimu. Šių trikampių viršūnės ir yra specialiais ženklais įamžinti Struvės geodezinio lanko punktai!

Seniausia trikampių tinklų grandinės atkarpa sudaryta Vilniaus gubernijoje 1816–1821 metais. Čia mokslinį tyrimą projektavo ir matavimo darbus organizavo estų kilmės caro armijos karininkas Karlas Tenneris. Profesorius F. G. V. Struvė 1822–1831 metais savo iniciatyva organizavo trianguliacijos tinklo sudarymą Estijoje ir Latvijoje. Abiejų mokslinių tyrimų rezultatai apie 1830-uosius buvo sujungti, pridurtos kitose valstybėse esančios trikampių tinklų atkarpos.

Profesorius Struvė susistemino dienovidinio lankui apskaičiuoti skirto tyrimo rezultatus ir aprašė juos savo darbe „Arc du Méridien 25°20’” („Dienovidinio lankas 25°20’“). Įsidėmėtina, jog šie XIX a. geodezinio lanko skaičiavimai anuomet buvo patys tiksliausi, jais buvo remiamasi dar visą šimtmetį trianguliacijos metodu skaičiuojant ir tikslinant Žemės parametrus.

Išskirtinė visuotinė vertė

2005 metais dešimties bendradarbiaujančių valstybių pastangomis Struvės geodezinio lanko punktai buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pripažinta, kad tai išskirtinę visuotinę vertę turintis paveldo objektas. Pagal Pasaulio paveldo konvenciją, išskirtinė visuotinė vertė – tai ypatinga kultūrinė ir (ar) gamtinė paveldo vertybės reikšmė, kuri nėra ribojama valstybinėmis sienomis, t. y. ji yra svarbi tarptautiniame kontekste. Taip pat pabrėžiamas tokios vertybės aktualumas ne tik šiandienos, bet ir ateities kartoms.

Įsidėmėtina, jog nacionaliniai ar regioniniai objektai nėra automatiškai įtraukiami į Pasaulio paveldo sąrašą. Tik Pasaulio paveldo konvencijos komiteto nustatyti ir reguliariai peržiūrimi kriterijai lemia objekto paskelbimą išskirtinę visuotinę vertę turinčiu pasaulinės reikšmės paveldu. Struvės geodezinio lanko išskirtinė visuotinė vertė pripažinta trijų iš dešimties Pasaulio paveldo idėją atspindinčių kriterijų pagrindu.

Pagal II kriterijų – tai ypatingas žmogiškųjų vertybių sklaidos pavyzdys, kuomet įvairių šalių mokslininkai ir monarchai bendradarbiavo mokslo pažangos labui. Struvės geodezinio lanko tyrimas lėmė svarbų žemės mokslų raidos etapą. Tyrimo rezultatai – tai pirmieji apskaičiavimai, padėję nustatyti tikslų pasaulio dydį ir formą.

Pagal IV kriterijų– tai unikalus technologinis ansamblis, sukurtas naudojant specialią matavimo metodiką ir lėmęs žemės mokslų pažangą. Geodezinio lanko punktai yra laikomi nekilnojama ir nematerialia šios matavimo technologijos dalimi.

Pagal VI kriterijų – geodezinis lankas ir jo punktai yra tiesioginis ir akivaizdus žmonijos domėjimosi pasauliu įrodymas. Taip pat pabrėžiamas ryšys suIzaoko Niutono netaisyklingos Žemės rutulio formos teorija, kuri paskatino tikslių planetos parametrų paieškas.

1989 m. paskelbus, kad Europos geografinis centras yra Lietuvoje, netoli Vilniaus esanti dailiu kraštovaizdžiu pasižyminti vietovė buvo atitinkamai paženklinta ir ėmė traukti lankytojus.

Europos geografinio centro ieškoma jau daugiau nei 200 metų. Astronomai, geografai, matematikai ir fizikai pateikia gana skirtingus skaičiavimus, dėl to Europos centrą žyminčių ženklų yra pastatyta Lenkijoje, Slovakijoje, Baltarusijoje, Vengrijoje, Estijoje…

Tačiau 1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai pranešė, kad pagal naujausius skaičiavimus tikrasis Europos centras yra Lietuvoje, 26 km į šiaurę nuo Vilniaus (Molėtų kryptimi), tarp Purnuškių ir Bernotų kaimų. Prancūzų mokslininkai skaičiavimams atlikti pasitelkė gravitacijos centrų metodą, iki tol nenaudotą Europos žemyno centriniam taškui nustatyti. Skaičiavimai daryti atsižvelgiant į geometrinius Europos žemyno kontūrų ypatumus ir santykį su žemės traukos jėga.

Šiam įspūdingam faktui pažymėti 1997 m. ant kalvos, atitinkančios nustatytas koordinates – 54 laipsniai 54 minutės šiaurės platumos ir 25 laipsniai 19 minučių rytų ilgumos, buvo užridentas 9 tonas sveriantis akmuo.

Tai labai graži Lietuvą reprezentuojanti 912 ha teritorija, lankytojus traukianti ne tik nuostabiu kraštovaizdžiu, bet ir unikaliu kultūriniu paveldu. Europos geografiniame centre ir apylinkėse yra:

• Europos centrą žymintis akmuo su iškaltomis tiksliomis koordinatėmis
• Lietuvos Respublikos vadovų sodinti ąžuolai
• Marmuru grįsta pasaulio šalis žyminti aikštelė
• Europos Sąjungai skirtas paminklas (G. Jokūbonio kompozicija)
• Bernotų piliakalnis ir alkakalnis
• Girijos ežeras

Kalvos papėdėje suręstame name įsikūręs informacijos centras, norintys įsiamžinti apsilankymą Europos centre gali įsigyti tai liudijantį sertifikatą. Europos centro ekspoziciją po atviru dangumi galima lankyti ištisus metus bet kuriuo paros laiku. Be to, netoliese yra vienas seniausių Lietuvoje – Bernotų – piliakalnis, šalia kurio aptikti archeologiniai radiniai liudija žmones čia gyvenus nuo I a. po Kr. Taip pat galima aplankyti alkakalnį– buvusiąsvarbią su religija ir mitologija susijusią vietą.

Europos Sąjungos simbolis

2004 m. Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą paminėti ant kalvos buvo pastatyta skulptoriaus Gedimino Jokūbonio kompozicija. Tai balto granito kolona su auksu dengta žvaigždžių karūna, kurią sudaro 12 žvaigždžių, simbolizuojančių Europos Sąjungos valstybes.

54°50’45’’ šiaurė – 25°18’23’’ rytai

Nors Europoje per praėjusius porą šimtmečių buvo paskelbta bent keletas geografinių žemyno centrų, Lietuvoje prancūzų mokslininkų nustatytas Europos geografinis centras yra išskirtinis, mat buvo nustatytas taikant ypatingesnę ir iki tol nenaudotą metodiką. Pagal gravitacijos centrų metodą,žvelgiant į Europos žemyną kaip į geometrinį kūną su tam tikrais ypatumais, Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai 1989 m. nustatė tokias Europos centro koordinates – 54°50‘ šiaurės platumos ir 25°19’ rytų ilgumos.

Svarbu žinoti, kad konkrečios vietos koordinačių tikslumui užtikrinti reikalinga nurodyti ir sekundes. 2004 m. to paties instituto mokslininkai patikslino Europos geografinio centro koordinates ir pateikė detalesnius skaičiavimus – 54 laipsniai 50 minučių ir 45 sekundės šiaurės platumos ir 25 laipsniai 18 minučių ir 23 sekundės rytų ilgumos, tai yranetoli Pašilių kaimo, šiauriau Vilniaus.

Duomenys apie Lietuvoje nurodytą Europos geografinį centrą yra pripažįstami ir įrašyti į pasaulio Gineso rekordų knygą.

Bernotų piliakalnis ir alkakalnis

Šalia Europos centro esantys Bernotai – kaimelis, kuriame šiandien gyvena tik 6 žmonės. Tačiau šiose apylinkėse gyventa nuo senų laikų – apie tai byloja piliakalnis su pylimu, gyvenvietės liekanos ir kapinynas. Apie vietovę esama rašytinių ar kitų šaltinių.

Piliakalnis – natūraliai atsiradusi kalva, ant kurios randama gynybinių statinių, kultūrinio sluoksnio, t. y. žmonių gyvenimą liudijančių daiktų. Lietuvoje iš viso priskaičiuojama apie 1000 piliakalnių! Pažymėtina, kad tokia jų gausa yra viena didžiausių pasaulyje. Pavyzdžiui, 20 kilometrų spinduliu aplink Europos geografinį centrą galima rasti bent 7 kitus piliakalnius (Nemenčinės, Piliakiemių, Dubingių ir t. t.).

Bernotų piliakalnis – vienas seniausių piliakalnių Lietuvoje (datuojamas maždaug I a.). Tai pailga, apie 12 m aukščio natūrali kalva, ant kurios, tikėtina, stovėjusi gynybinė pilis. Piliakalnis apjuostas Girijos ežeru, iš jo ištekančio upelio slėniu bei apsauginiu grioviu, kas itin būdinga gynybiniams statiniams.

Į šiaurę nuo piliakalnio rasta senovės gyvenvietės liekanų. Archeologinių tyrimų metu aptikta keramikos ir geležies gargažių– žaizdre išdegusių ir į gabalus sulipusių anglių, šlako, liudijančių apie žmonių gyvenimą šiose apylinkėse I–XII a. Radiniai dabar yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Bernotuose yra aptiktas alkakalnis. Tai viena iš gausiausiai paplitusių šventviečių rūšių Lietuvoje, kulto vieta. Alkakalniuose būdavo įrengiamas aukuras amžinajai ugniai, kurią saugodavo vaidilutės. Tokias šventvietes gaubia ypatinga pagarba, jos dažniausiai būdavo įrengiamos atviroje vietoje, šalia kitų archeologinių paminklų, šventomis laikomų girių ar upių.

Žodis „alka“ (alkas) siejamas su žodžiu „alkti“. Tokia žodžio kilmė parodo alkakalnio ryšį su aukojimo arba dievų maitinimo samprata. Pačiose alkose arba netoli jų randami mirusiųjų kaulai byloja, kad tai iš tikrųjų buvo aukojimo ir laidojimo vietos.

Įsimintina, jog net po oficialaus krikščionybės įvedimo Lietuvoje šventvietės išliko svarbia dvasinio arba religinio gyvenimo dalimi – žmonės čia rinkdavosi prašyti sveikatos, gero derliaus, nešdavo aukas po pamaldų, piemenaujantys vaikai tokiose vietose imituodavo senąsias apeigas ir pan.

Slėniais ir kalvomis nusėta Medininkų aukštuma kviečia pasimėgauti išskirtiniu kraštovaizdžiu ir aplankyti aukščiausią Lietuvos tašką – Aukštojo kalną.

Aukščiausia vieta Lietuvos Respublikoje – Aukštojo kalnas iškilęs 293,84 metrų virš Baltijos jūros lygio. Jį galima aplankyti Vilniaus rajone, šalia Medininkų kaimo esančiame Juozapinės geomorfologiniame draustinyje. Ant kalno viršūnės užridentas akmuo ir įbetonuota geodezinė žyma liudija jo vardą bei aukštį.

1992 metais, siekiant išsaugoti senojo reljefo moreninio masyvo fragmentą, buvo įsteigtas 251 hektarų ploto Juozapinės geomorfologinis draustinis. Geografine prasme jis priklauso Medininkų aukštumai, kuri savo ruožtu užima Ašmenos aukštumos šiaurės vakarinę dalį. Šios teritorijos reljefas skiriasi nuo kitų Lietuvos aukštumų ir yra laikomas vienu iš seniausių šalyje, mat susiformavo per priešpaskutinį visuotinį apledėjimą, o paskutinio ledynmečio laiku buvo sustingdytas daugiamečio įšalo.

Prieš apytiksliai 10–15 tūkstančių metų visą dabartinę mūsų valstybės teritoriją buvo uždengęs ledynas. Jo pakraštyje susikaupė įvairių moreninių nuogulų: riedulių, žvyro, žvirgždo, smėlio ir gargždo. Tirpstančių ledynų galingi vandenys nugludino Medininkų aukštumos paviršių, tad dabar jis yra gana lygus, akivaizdžiai neišsiskiria nei kalvos, nei gauburiai. Todėl žvelgiant nuo Aukštojo viršūnėje įrengto apžvalgos bokšto, iškilusio beveik 300 metrų virš jūros lygio, nelengva suprasti, jog tai – aukščiausia Lietuvos viršūnė.

Įsidėmėtina, kad Medininkų aukštumoje nėra ežerų. Mokslininkai teigia, jog jų čia būta, tačiau tekanti ledynų srovė nudrenavo vandenis, išardė krantus. Šiandien pagrindiniai šio kraštovaizdžio elementai – slėniai, raguvos ir raguvėlės bei kalvos – yra stambios, lėkštašlaitės arba keterėtos.

Ilgą laiką buvo manoma, kad aukščiausia Lietuvos vieta – Juozapinės kalnas, kuris taip pat stūkso Medininkų aukštumoje, apytiksliai 1 km nutolęs nuo Aukštojo. 2004 metais, pasitelkę modernią kosminę GPS technologiją, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto specialistai apskaičiavo, jog skirtumas tarp šių dviejų viršūnių – apytiksliai vienas metras. Tad Juozapinės geomorfologinis draustinis gali didžiuotis netgi dviem aukščiausiomis Lietuvos viršūnėmis.

Aukštojo kalnas – ypatingą simbolinę prasmę turintis Lietuvos gamtos objektas, jis yra išskirtas iš apskrities žemės ūkio naudmenų ir perleistas turizmo bei kultūros reikmėms. Čia vykdomi įvairūs projektai, ant kalno organizuojami meniniai renginiai. Planuojama kasmet čia minėti Mindaugo karūnavimo dieną (liepos 6 d.), Pasaulinę Žemės dieną (kovo 20 d.), ruošti Pasaulio lietuvių žaidynių varžybas, ekologinius, etnografinius ir kitokius kultūros renginius.

Pažymėtina, jog 2006 metais ant Aukštojo vykusioje iškilmingoje šventėje buvo duotas startas išskirtinės reikšmės padėkos akcijai. Surinkti 300 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų pradėjo kelionę Islandijos Respublikos link. Taip buvo siekiama padėkoti šaliai, kuri tapo pirmąja drąsia valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę! Raštiška lietuvių padėka Islandijos tautai buvo įteikta šalies prezidentui. Padėkos akcija suartino dvi geografiškai nutolusias valstybes, mat ceremonija Islandijoje vyko ant aukščiausio tos šalies kalno Hvanadalshnukuro (2120 m virš jūros lygio), kur buvo užpiltas lietuviškos žemės grumstelis.

Aukštojo lankytojai kviečiami pasigrožėti pušynėliu, pasodintu ąžuolynu bei kalną puošiančiu ypatingu meniniu akcentu – Baltų saulės ratu. Turistų patogumui įrengti suoliukai, automobilių stovėjimo aikštelė, stovai dviračiams, apžvalgos bokštas bei informacinės rodyklės.

Aukštojas baltų mitologijoje

Aukštojas – tai vyriausio baltų dievo vardas, minimas rašytiniuose šaltiniuose nuo XIV a., aukščiausioji dangaus dievybė, pasaulio kūrėjas, dorovės bei teisingumo principų saugotojas. Aukščiausias dievas yra pirmasis, amžinas ir neturintis pradžios. Senovės lietuviai jį vadino ir kitais vardais: Praamžius, Sutvaras, Vaisgamtis, Labdarys, Gyveleidis, Ūkopirmas ir kt.

Aukštojas egzistavo prieš susikuriant pasauliui, kol viskas dar skendėjo migloje. Tikima, kad karvelio pavidalu jis lakiojo ir skirstė pasaulio dalis. Praskleidęs miglas atvėrė taką, kuriuo vaikščiodamas nusispjovė į kairę pusę. Ten, ant vandens, pasirodė žmogaus pavidalo būtybė. Dievas liepė būtybei nerti į marias ir atnešti žemės sėklų. Trečią kartą panėręs, žmogus atnešė pilną burną ir pilnas ausis sėklų. Subaręs už gobšumą Aukštojas pasėjo sėklas ir pradėjo stebėti apsėtos žemės augimą.

Baltų saulės ratas

2012 m. ant Aukštojo viršūnės atidengta Dalios Matulaitės skulptūrinė kompozicija yra ne tik kalno viršūnę puošiantis meninis akcentas, bet ir praturtinantis simbolis, siejantis kalną su senovės Lietuvos istorija bei tikėjimu.

Baltų saulės ratas simbolizuoja senovišką aukurą. Jo viduryje yra tarytum virš Lietuvos iškelta karūna, kurią supa keturios granitinės žirgų galvos. Žirgai žemaitukai, žvelgiantys į skirtingas pasaulio šalis, saugo karūną ir neša apie ją žinią į visus pasaulio kraštus.

Dalia Matulaitė savo kūryba atspindi Lietuvos tautodailę, senovės baltų bei kitų kultūrų bruožus. Skulptorė tikisi, kad specialiai šiai ypatingai vietai sukurta unikali kompozicija suvienys ir suburs baltų gentis. Baltų saulės ratas – tai vieta, kurioje visi baltų palikuonys gali uždegti ateities vienybės ugnį. Rugsėjo 22-ąją aukure įkūrus ugnį tarsi simbolinį laišką kviečiama nusiųsti baltų broliams ir sesėms į kaimyninius kraštus.