BERNOTŲ PILIAKALNIS

Bernotų piliakalnis ir alkakalnis

Girijos kaimas gerai žinomas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistams. Jis išgarsėjo kai 1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai, naudodamiesi moksliniu gravitacijos centrų metodu, nustatė, kad 26 km į šiaurę nuo Vilniaus yra Europos geografinis centras. Dažnai rašoma, kad šis taškas yra šalia Purnuškių kaimo, bet, iš tikrųjų, tai yra Girijos kaimas .

Šalia Europos centro esantys Bernotai – kaimelis, kuriame šiandien gyvena tik 6 žmonės. Tačiau šiose apylinkėse gyventa nuo senų laikų – apie tai byloja piliakalnis su pylimu, gyvenvietės liekanos ir kapinynas. Apie vietovę esama rašytinių ar kitų šaltinių.

Piliakalnis – natūraliai atsiradusi kalva, ant kurios randama gynybinių statinių, kultūrinio sluoksnio, t. y. žmonių gyvenimą liudijančių daiktų. Lietuvoje iš viso priskaičiuojama apie 1000 piliakalnių! Pažymėtina, kad tokia jų gausa yra viena didžiausių pasaulyje. Pavyzdžiui, 20 kilometrų spinduliu aplink Europos geografinį centrą galima rasti bent 7 kitus piliakalnius (Nemenčinės, Piliakiemių, Dubingių ir t. t.).

Bernotų piliakalnis – vienas seniausių piliakalnių Lietuvoje (datuojamas maždaug I a.). Tai pailga, apie 12 m aukščio natūrali kalva, ant kurios, tikėtina, stovėjusi gynybinė pilis. Piliakalnis apjuostas Girijos ežeru, iš jo ištekančio upelio slėniu bei apsauginiu grioviu, kas itin būdinga gynybiniams statiniams.

Į šiaurę nuo piliakalnio rasta senovės gyvenvietės liekanų. Archeologinių tyrimų metu aptikta keramikos ir geležies gargažių– žaizdre išdegusių ir į gabalus sulipusių anglių, šlako, liudijančių apie žmonių gyvenimą šiose apylinkėse I–XII a. Radiniai dabar yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Bernotuose yra aptiktas alkakalnis. Tai viena iš gausiausiai paplitusių šventviečių rūšių Lietuvoje, kulto vieta. Alkakalniuose būdavo įrengiamas aukuras amžinajai ugniai, kurią saugodavo vaidilutės. Tokias šventvietes gaubia ypatinga pagarba, jos dažniausiai būdavo įrengiamos atviroje vietoje, šalia kitų archeologinių paminklų, šventomis laikomų girių ar upių.

Žodis „alka“ (alkas) siejamas su žodžiu „alkti“. Tokia žodžio kilmė parodo alkakalnio ryšį su aukojimo arba dievų maitinimo samprata. Pačiose alkose arba netoli jų randami mirusiųjų kaulai byloja, kad tai iš tikrųjų buvo aukojimo ir laidojimo vietos.

Įsimintina, jog net po oficialaus krikščionybės įvedimo Lietuvoje šventvietės išliko svarbia dvasinio arba religinio gyvenimo dalimi – žmonės čia rinkdavosi prašyti sveikatos, gero derliaus, nešdavo aukas po pamaldų, piemenaujantys vaikai tokiose vietose imituodavo senąsias apeigas ir pan.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia ir XIV a.

Piliakalnis yra Vilniaus-Utenos plento (A14) 25-ajame kilometre (yra 100 m į kairę (V) nuo plento).