Bendri duomenys apie Vilniaus rajono savivaldybę
Vilniaus rajono savivaldybė – viena didžiausių savivaldybių Lietuvoje. Rajonas užima 2129 kv. km plotą ir yra suskirstytas į 23 seniūnijas. Rajonas iš šiaurės, pietų ir rytų supa Lietuvos sostinę Vilnių, su puikiai išvystyta viešąja ir verslo, kaimo infrastruktūra, sugeba darniai ir dinamiškai vystytis, pritraukia naujas investicijas bei užtikrina kiekvieno asmens aukštą gyvenimo kokybę ir aplinką. Vilniaus rajono teritorija rytuose ribojasi su Baltarusijos Respublika, šiauriniame pakraštyje ribojasi su Švenčionių ir Molėtų rajonais, iš šiaurės – vakarų pusės rajono kaimynai – Širvintų rajonas, iš vakarų – Elektrėnų rajonas, iš pietvakarių – Trakų rajonas, o iš pietų pusės – Šalčininkų rajonas.
Vilniaus rajone vyrauja kaimo vietovės (iš viso 1 163 kaimai). Vilniaus miestą dirbtinai atskyrus nuo Vilniaus rajono, vienintelis rajono miestas liko Nemenčinė, turintis atskirą seniūniją. Savivaldybės teritorijoje dar yra 4 miesteliai – Bezdonys, Maišiagala, Mickūnai ir Šumskas. Kaimuose gyvenančių gyventojų skaičius Vilniaus rajone siekia 95 proc. savivaldybės gyventojų, kai Lietuvoje vidutiniškai 33 proc. gyventojų gyvena kaimuose. Vilniaus krašto gyventojai pasižymi svetingumu, nuoširdumu, savitumu – turintys ypatingas daugiakultūrines tradicijas, kurias rūpestingai puoselėja.
Gyventojai
Vilniaus rajone gyvena 114 634 gyventojai (VĮ Registrų centro Gyventojų registro departamento 2023 m. sausio 1 d. duomenimis). Vilniaus rajono savivaldybė pasižymi marga tautine gyventojų sudėtimi.
Remiantis Lietuvos statistikos departamento 2021 m. atlikto gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Vilniaus rajone 46,75 proc. sudaro lenkų tautybės gyventojai, 38,52 proc. – lietuvių tautybės gyventojai. Likusią dalį sudaro rusai – 7,35 proc., baltarusiai – 3,26 proc., ukrainiečiai – 0,63 proc. bei kitų tautybių gyventojai (0,86 proc.). 2,64 proc. gyventojų savo tautybės nenurodė. Surašymo metu buvo analizuojami 96 295 gyventojų duomenys.
Kraštovaizdis
Rajono reljefas labai įvairus. Vakarinėje rajono dalyje plyti Aukštaičių aukštuma, o pietrytinėje – Medininkų aukštuma. Čia yra išsidėsčiusios aukščiausios Lietuvoje vietovės – Aukštojo, Juozapinės ir Kruopinės kalvos, iškilusios daugiau nei 290 metrų virš jūros lygio. Tuo tarpu centrinėje ir rytinėje dalyje išsidėstę Neries, Vilnelės ir Vokės slėniai. Šiaurinei rajono daliai būdingos žemumos.
Paveldas
Vilniaus rajonas turtingas vertingais gamtovaizdžiais, istorijos, architektūros, gamtos paminklais, etnografiniais kaimais. Tai lemia didelį potencialą plėtoti kaimo vietovėse turizmo ir poilsio paslaugas. Privalumas yra didelis rajono teritorijos miškingumas (36,8 proc.) ir brandžių miškų gausa. Didžiausi miškų masyvai yra aplink Nemenčinę. Reikia įvertinti ir šalia esančios sostinės daromos įtakos turistų srautų skaičiui Vilniaus rajone. Vilniaus rajonas turi nemažą rekreacinį potencialą, ypač Asvejos ir Neries regioninių parkų teritorijose, kai kuriose priemiestinėse zonose. Būtent šie regioniniai parkai ir Alionių, Baravykinės, Kruopinės kraštovaizdžio draustiniai gamtos apsaugos ir rekreacijos požiūriu yra labai vertingi. Vertingiausi gamtiniai kompleksai saugomi Grionų, Juozapinės, Kuosinės, Skersabalių geomorfologiniuose, Kenos ir Vilniaus hidrografiniuose, Medininkų ir Pravalo botanikos draustiniuose, Papio ornitologiniame draustinyje.
Medininkų pilis. 2 km nuo Baltarusijos sienos, stovi didžiausia Lietuvoje gardininė pilis – Medininkų pilis. Ji yra netaisyklingo kvadrato formos ir 2 ha ploto (su apsauginiais pylimais ir apkasais – 6,5 ha). Stovi lygumos pakraštyje, greta pelkės. Aplink pilį buvo dvigubas griovys, o tarp griovių – medinė siena. Gynybinės sienos kampe stovėjo penkiaaukštis bokštas, pietinės sienos viduryje – kitas, kiek mažesnis bokštas. Vieni žemutiniai vartai su dar vienu bokštu buvo rytinėje sienoje, kiti ties vakarinės sienos viduriu, o aukštutiniai vartai buvo šiaurinėje ir pietinėje sienose.
Pirmą kartą pilis paminėta 1385 m., kai kryžiuočiai puolė Ašmenos apylinkes ir bandė apgulti Medininkų pilį. Neabejojama, kad mūrinė pilis buvo pastatyta iki XV a. pabaigos. Kažkur XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje buvo sudeginti mediniai pilies pastatai.
Medininkų pilis – nuo 2004-ųjų metų Trakų istorijos muziejaus padalinys. Pilies rekonstrukcijai buvo gauta lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, iš kurių 2010–2012 metais buvo realizuotas pirmasis Medininkų pilies rekonstrukcijos etapas. 27 metrų aukščio bokšte įsikūrė muziejus, kuriame įrengtos keturios ekspozicijų salės.
Bareikiškių dvaras. Netoli Vilniaus, prie senojo kelio Vilnius – Minskas, Bareikiškių kaime, yra XIX a. dvarelis, kuriame 1853-1861 metais gyveno poetas Vladislavas Sirokomlė (tikrasis vardas Liudvikas Kondratovičius). Poeto gyvenimo metai, praleisti Bareikiškių dvarelyje, buvo patys kūrybingiausi. Būtent čia Vladislavas Sirokomlė sukūrė dvidešimt keturis savo kūrinius, tarp jų vieną reikšmingiausių savo veikalų – „Margiris“, kuris tapo lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu bei pirmą turistinį vadovą po Lietuvą „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”, kurio puslapiuose autorius šiais žodžiais ragina pažinti gimtąsias vietas: „…didelė gėda visiškai nepažinti krašto, kuriame gyvename, arba, dar blogiau, geriau žinoti svetimus kraštus nei savąjį”.
1973 metais, minint V. Sirokomlės 150-ąsias metines, Bareikiškių dvare buvo atidarytas rašytojo memorialinis kambarys. Jo ekspozicija vaizduoja rašytojo gyvenimą ir kūrybą. Prie sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta. 2011 m. Bareikiškių dvarelis buvo rekonstruotas. Dabar ten veikia Vladislovo Sirokomlės muziejus, kaimo biblioteka su internetine skaitykla bei Vilniaus rajono Turizmo informacijos centras.
Bareikiškių sodyba – tai mėgstama Vilnijos poetų susitikimo vieta. Čia vyksta Vilniaus rajono centrinės bibliotekos organizuojamos Poezijos pavasario šventės, Vilniaus lenkų poetų tradiciniai renginiai „Maj nad Wiliją“ („Gegužė prie Neries krantų“).
Liubavo dvaro malūnas. Apie 20 kilometrų už Vilniaus netoli Europos parko esančiame Liubave lankytojų laukia unikalus kultūros objektas – akmeniniame malūne įrengtas Liubavo dvaro muziejus. Akmeninį dvaro malūną statė užsienio meistrai, tad daugelis autentiškų malūno įrengimų išliko iki šių dienų, beveik visi jie – veikiantys. Antrame malūno aukšte – Liubavo dvaro pusės tūkstančio m
etų siekiančios istorijos ekspozicija. Liubavas – vienas seniausių Lietuvos dvarų, įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa. Jau pirmosiose Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto iždo knygose 1546 m. minimi Liubavo dvare vykdomi tvenkinių remonto darbai. Tikrąjį aukso amžių Liubavo dvaras išgyveno XIXa., kai dvarą valdė su Tiškevičiais besigiminiavusi Slizienių šeima. Garsių pavardžių dvaro istorijoje būta ir daugiau. Be Žygimanto Augusto, dvarą valdė ir Mikalojus Radvila Rudasis, vėliau Martynas Krišpinas Kirštenšteinas ir kiti šalies istorijos puslapiuose išsiskyrę aristokratai. Pilnas paslapties, netikėtumų ir atradimų, pats romantiškiausias Lietuvos dvaras – Liubavas (lietuviškai – meilė) pristatomas skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva naujai įkurtame muziejuje, unikaliame akmens mūro dvaro malūne. Technikos paveldo paminkle pasakojama dvaro istorija ir demonstruojama autentiška malūno įranga.
Liubavo dvaro malūnas-muziejus pripažintas vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių – jam suteiktas ES kultūros paveldo prizas ir „Europa Nostra“ apdovanojimas.
Gyvosios istorijos atspindžiai
Rajonas ypač garsėja savo verbomis. Vilniaus verbos – tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. Tradicinės Vilniaus verbos daugiausiai buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau. Vadinamųjų Vilniaus verbų tradicija siekia karalaičio Kazimiero laikus.
Tokios verbos, kokias matome ir dabar, yra unikalios visame pasaulyje. Verbos išgarsėjo ir buvo priskirtos prie smulkiojo liaudies meno kūrinių įžymaus menininko, tapytojo Ferdinando Ruščico (Ruszcyc) (1870-1936) pastangų dėka. Šią tradiciją reikia saugoti. Verbų pynimo lopšys yra Zujūnų seniūnijos Kriaučiūnų kaimas. Beveik visuose šios seniūnijos kaimuose ir dabar gyvena garsios verbų pynėjos. Nuo 2000 metų veikia Čekoniškių verbų ir buities seklyčia.
Vilniaus rajonas žavus savo kultūrine erdve – architektūros paminklais, etnografiniais kaimais, folkloro ansambliais, tautodailininkų ir profesionalių menininkų kūrybine veikla. Apsilankę Vilniaus rajone, ilgam įsiminsite jo vaizdingas vietas, jo nuostabią gamtą bei kultūros paveldo objektus.