MALDOS NAMŲ IŠSKIRTINUMAS

10 km., 2 Objektai

1. Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčia

Nedidelė Šv. Ignoto koplyčia Pričiūnuose mena garbias Katalikų bažnyčios asmenybes ir kviečia į atlaidus.

Miškais nusėtame Vilniaus rytiniame rajono pakraštyje, 15 km į rytus nuo Nemenčinės, greta Baltarusijos sienos nuo 1837 metų stovi šviesi mūrinė Šv. Ignoto koplyčia. Ji garsėja šio krašto globėjo šv. Ignoto garbei liepos pabaigoje rengiamais atlaidais.

Į šiuos atlaidus atvyksta daugybė tikinčiųjų ne vien iš Buivydžių parapijos, bet ir iš atokesnių Lietuvos kampelių. Juose pagerbiamas šv. Ignotas Lojola yra ne tik šių apylinkių globėjas, jis garsus kaip Jėzaus Draugijos, jėzuitų ordino steigėjas. Pričiūnų koplyčią puošia lotynų kalbaužrašytasšio katalikų ordino devizas Ad maiorem Dei gloriam, lietuviškai reiškiantis „Šlovė Tau, Viešpatie“.

Virš įėjimo į koplyčią svarbius istorinius faktus mena dvi atminimo lentos. Vienoje iš jų pagerbiamas koplyčios fundatorius Antonas Lazarevičius ir įrašyti koplyčios pastatymo metai – 1837-ieji. Kitoje minima Vanda Boniševska, Angelų seserų kongregacijos vienuolė, kuri Pričiūnuose gyveno beveik 20 metų ir pagarbą tarp parapijiečių pelnė savo nenuilstama apaštališka veikla, pagalba persekiojamiems bei savo stigmomis.

Kasmet Buivydžių parapija organizuoja seserų Vandos Boniševskos ir Helenos Majevskos atminimo savaitę. Tradiciškai piligriminis žygis „Se­sers Van­dos Bo­ni­šev­skos ir Helenos Majevskospėd­sa­kais“, vedantis iš Buivydžių į Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčią, trunka apie 4 valandas. Sakoma, kad Pričiūnų apylinkės yra magiškos, čia apsilankiusieji neretai pajunta norą tapti geresniais ir dar labiau priartėti prie Dievo.

Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčia priklauso Vilniaus arkivyskupijai, Naujosios Vilnios dekanatui.

Šv. Ignoto atlaidai

Šv. Ignotas minimas liepos 31 d., tad šventiniai atlaidai Pričiūnų koplyčioje rengiami kasmet liepos–rugpjūčio mėnesių sandūroje. Atlaidai pritraukia ne tik Lietuvos tikinčiuosius, sulaukiama seserų iš Angelų kongregacijos, svečių iš užsienio (ypač Lenkijos), taip pat Seimo narių, europarlamentarų ir kitų valdžios atstovų.

Tra­di­ci­ja tapo per atlaidus šven­ti­nti čia susirinkusių ti­kin­čių­jų au­to­mo­bi­lius. Mat pasku­ti­nė lie­pos sa­vai­tė yra ir šv. Kris­to­fo­ro – vai­ruo­to­jų globėjo – šven­tė. Atlaidus religinėmis bei pasaulietinėmis melodijomis praturtina muzikos ansamblis. Be to, įvairių sričių specialistai kviečiami suteikti atvykusiesiems naudingų žinių, pavyzdžiui, kaip rūpintis sveikata be cheminių vaistų.

Atlaidų pamaldų centre – seserys Boniševska ir Majevska. Pagerbiamas Angelų seserų kongregacijos vienuolių atminimas, jų apaštališkas darbas Pričiūnų bendruomenėje ir už jos ribų, siekiama įsigilinti į šių vienuolių mokymus, pasisemti dvasios stiprybės bei gailestingumo.

Šv. Ignacas Lojola

1491 m. baskų krašte (šiaurės Ispanijoje) šeimos pilyje gimė Ignacio Lopez de Loyola. Dažnai vadinamas kareiviu šventuoju savo gyvenime jis tekariavo vos kelis mėnesius. Svajojęs apie karinius žygdarbius bei pasiekimus, Pamplonos mūšyje pabūklo sviedinio Lojola buvo sunkiai sužeistas ir liko raišas visą gyvenimą.Būtent sveikdamas po nesėkmingo mūšio Ignacas atsivertė į tikėjimą ir likusį gyvenimą pašventė ganytojiškai veiklai. Dabar visame pasaulyje Ignacas Lojola žinomas kaipJėzaus Draugijos, arba Jėzuitų ordino, įkūrėjas.

Įsidėmėtina, jog Compañia de Jesus (ispaniškas Jėzaus Draugijos pavadinimas) galėtų būti verčiamas kaip Jėzaus kuopa.

Ilgainiui Ignacas Lojola suprato, jog, norint žmones atversti į tikėjimą ir sužadinti jų norą skleisti Dievo valią, vertėtų steigti nuolat veikiančias, stabilias institucijas. Taigi, ėmėsi kurti jėzuitų mokyklas ir jose dėstyti. Būtent jėzuitų Vilniuje XVI a. įsteigtai kolegijai pagal karaliaus privilegiją bei popiežiaus bulę buvo suteiktas pirmojo Lietuvoje universiteto statusas.

Dėmesio vertos Ignaco Lojolos bene 20 metų tobulintos „Dvasinės pratybos“ –kiekvieno jėzuito vadovas. Jame įamžintas paties Lojolos sielos pažinimo kelias bei iš kitų žmonių pasisemta išmintis. Nors knygelė nėra lengvai skaitoma, joje atskleidžiama svarbiausia dvasingumo paslaptis, labai paprasta pagrindinė gyvenimo tiesa – my­lė­ti ir tarnauti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“.

Išlikusi nepaprastai gausi Ignaco Lojolos korespondencija. Ji sutelkta į 12 storų tomų – tai daug daugiau nei kitų to amžiaus žinomų šviesuolių. Tarp jo amžininkų galima išskirti tokias ryškias savo laiką pranokusias istorines asmenybes kaip Mikelandželas, šventoji Teresė Avilietė, Martynas Liuteris, karalius Henrikas VIII ir Kristupas Kolumbas.

Šventuoju Lojola buvo paskelbtas 1622 metais. Jis saugo Jėzuitų ordiną, kareivius, vienuoles, vienuolynus bei dvasinį ugdymą. Šv. Ignacas Lojola paskelbtas rytinio Vilniaus rajono krašto, esančio šalia Baltarusijos sienos, globėju. Jo vardu vadinama Lietuvos kariuomenės Ordinariato bažnyčia Vilniuje.

Sesuo Vanda Boniševska

1907 m. gimusi kukli, jautrios sielos Vanda Boniševska nuo vaikystės svajojo apie vienuolės gyvenimą. Būdama 18-kos Vanda įstojo į Angelų seserų kongregaciją Vilniuje. Davusi amžinuosius įžadus, ji persikėlė gyventi į Pričiūnus, čia vykdė apaštališką veiklą, padėdavo persekiojamiems jaunuoliams, kunigams ir mokytojams.

1933 metų Didįjį ketvirtadienį sesei Vandai pirmąkart atsivėrė stigmos. Tai stebuklu laikomas reiškinys, kai atsiranda raudonos dėmės ar žaizdos ant įvairių kūno vietų (įprastai tų, kuriose buvo sužeistas nukryžiuojamas Kristus). Pasak liudytojų, sesuo Vanda patirdavo šį reiškinį dažniausiai ketvirtadieniais ir penktadieniais po pietų, ypač per Didžiąją savaitę. Sakoma, kad vienuolė regėdavo pranašystes.

Sesuo Helena Majevska

Pamaldžioje šeimoje augusi Helena tikėjime atrado gyvenimo prasmę bei žmogaus egzistencijos pagrindą. Ji įsijungė į Angelų seserų kongregaciją, davė amžinuosius įžadus, vykdė apaštališką veiklą, tačiau patyrė įvairių sunkumų – buvo suimta ir 5 metams ištremta už pagalbą jėzuitų kunigui.

Antrojo pasaulinio karo metais sesuo Helena Majevska išgyveno bene reikšmingiausią savo gyvenimo patirtį – Jėzaus apsireiškimus. Neilgai trukus ji kreipėsi į palaimintąjį Mykolą Sopočką, atsidėjusį Dievo gailestingumo žinios skleidimui. Jie bendradarbiavo steigiant naują Gailestingojo Jėzaus seserų kongregaciją.

2. Buivydžių Šv. Jurgio bažnyčia ir koplyčia

Buivydžių puošmena – tarp lapuočių medžių išnyrantis Šv. Jurgio bažnyčios ansamblis – ypatinga architektūrinė Lietuvos kultūros vertybė.

Greta Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija, miškingoje aukštumoje sruvena Buivydos upelis, suteikęs pavadinimą ir kaimui. Kalvotomis apylinkėmis vingiuojanti didžiausia Vilniaus krašto upė Neris šioje vietoje daro didelį vingį, vadinamą Buivydžių kilpa, kuri yra saugoma kaip hidrografinis draustinis.

Buivydžiai, didžiausia seniūnijos gyvenvietė ir parapijos centras, nuo 2012 m. turi savo herbą. Jame vaizduojamas piestu stovintis elnias simbolizuoja gausius ir turtingus šių apylinkių miškus, o raudona spalva primena apie šio krašto gyventojų meilę, narsą ir drąsą kovojant už nepriklausomybę bei tikėjimo laisvę. Buivydžių bendruomenės pamaldumas ir įstabi Šv. Jurgio bažnyčia herbe atspindėta simboliniu šio šventojo kryžiumi.

Dvi Buivydžių kaimo puošmenos – Šv. Jurgio bažnyčia ir šventoriuje įsikūrusi Šv. Florijono koplyčia. Šviesaus mūro, taisyklingo aštuoniakampioplano bažnyčia žavi savo išskirtine architektūra. Iškilmingumo bažnyčiai suteikia jos centrinis kupolas ir prieangis su kolonomis bei šventųjų skulptūromis. Šventoriaus kieme stovi įspūdinga Šv. Florijono koplyčia, anksčiau vadinta Šv. Arkangelo Mykolo vardu. Koplyčia savo architektūra primena aukštą, tačiau nedidelę kvadratinę piramidę. Šis ypatingas dviejų statinių architektūrinis ansamblis pripažintas valstybės kultūrine vertybe.

XVIII a. pabaigoje medinės Šv. Jurgio bažnyčios ir Šv. Florijono koplyčios statybas fundavo Mykolas Radziševskis, Vilniaus maršalka, vedęs tuometinių Buivydžių žemes valdančios bajorų šeimos dukrą. Netoli savo puošnių mūrinių rūmų Radziševskis perstatė prieš šimtmetį vienuolių pastatytą koplyčią, kuri buvo gerokai apnykusi. Tuomet buvo įsteigta ir Šv. Jurgio parapija.

Lankytojų dėmesio taip pat verta šv. Jurgio parapijai priklausanti Šv. Ignoto koplyčia netolimuose Pričiūnuose. Ši nedidelė koplytėlė garsėja kasmet liepos pabaigoje rengiamais atlaidais, į kuriuos suplūsta tikintieji net iš atokiausių šalies kampelių. Koplyčia mena šiame krašte itin gerbiamą Angelų seserų kongregacijos vienuolę stigmatikę Vandą Boniševską. Kasmet organizuojamas piligriminis pėsčiųjų kelias iš Buivydžių šios koplyčios link.

Aplink Buivydžių kaimą galima aplankyti išskirtines archeologinės reikšmės vietoves. Neries kairiajame krante, mišriame miške ant kalvos stūkso Rėvos piliakalnis, buvęs apgyvendintas I tūkst. po Kr. pabaigoje. To paties istorinio laikotarpio Pašulniškių piliakalnyje gana aiškiai matyti pylimai, grioviai ir aikštelė. Verta užsukti ir į III–IV a. primenančius Pakalnių, Papunžės, Santakos ir Pilviškių pilkapius.

Šv. Jurgis

Šv. Jurgis, Kapadokijos krikščionių didikų sūnus, narsus karys, už savo tikėjimą buvo nukankintas Palestinoje. Sakoma, kad kartą jis išvadavo karalaitę nuo slibino, tad mene dažniausiai vaizduojamas kaip ant žirgo sėdintis karys, smeigiantis į slibiną ietį. Šv. Jurgis yra Katalonijos, Gruzijos, Portugalijos, Venecijos ir kitų valstybių bei miestų globėjas. Jis taip pat paskelbtas antruoju Lietuvos valstybės globėju (pirmasis, kaip žinia, – šv. Kazimieras). Be to, šis šventasis saugo arklius ir kitus gyvulius nuo visų ligų.

Balandžio 23-ioji – šv. Jurgio diena – siejama su vasaros pradžia. Sakoma, per Jurgines šventasis atrakina, prižadina žemę ir duoda gaivinančią rasą, reikalingą augti žolei. Tądien patariama vengti dirbti laukuose su arkliais, kadangi šv. Jurgio diena – taip pat ir jų šventė.

Šv. Jurgio bažnyčia

Dabartinės Šv. Jurgio bažnyčios vietoje XVII a. pabaigoje Mikališkų reguliarieji atgailos kanauninkaipastatė medinę koplyčią. Laikui bėgant ji pradėjo irti, įkiuro stogas. Buivydžių kaimo bajoraitę vedęs Vilniaus maršalka Mykolas Radžiševskis ne tik pasistatė sau puošnius mūrinius rūmus, bet ir senos koplyčios vietoje pradėjo naują medinę bažnyčią.  Kartu  buvo pastatyta ir koplyčia-šeimos mauzoliejus. Grafas Konstantinas Tiškevičius po apsilankymo bažnyčioje viename iš savo kelionių aprašymų pastebi, kad čia panaudotas kitoks, iki tol nematytas statybos būdas.

XVIII amžiaus medinę bažnyčią palyginti neseniai (1982 m.) pasiglemžė liepsnos. Tačiau pamaldžios bendruomenės lėšomis per keletą metų iškilo nauja, šįkart mūrinė Šv. Jurgio bažnyčia. Įdomu yra tai, kad ji – beveik tiksli senosios kopija.

Taisyklingo aštuoniakampio formos bažnyčia su kupolu ir prieangiu šiandien žavi savo architektūriniu grakštumu. Bažnyčią puošia šv. Jurgio molbertinės tapybos paveikslas, XIX a. šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros bei kiti sakralinio meno darbai.

Šv. Florijono koplyčia

Šventoriuje šalia Šv. Jurgio bažnyčios stovi smailios, aukštos piramidės formos koplyčia, kurios viršūnėje yra iškelta trimituojančio angelo figūrėlė. Neįprasta architektūra pasižyminti M. Radziševskio funduota koplyčia buvo pastatyta kaip šeimos mauzoliejus, rūsyje kadaise laikyti šios šeimos karstai.

Beje, iš pradžių koplyčiai buvo suteiktas Šv. Arkangelo Mykolo vardas, tikriausiai siejamas su paties jos statytojo – Mykolo Radziševskio vardu. Tik vėliau (apie 1820 m.) ji pašventinta šv. Florijono garbei, mat joje buvo saugomi šventojo relikvijoriai, gauti iš popiežiaus Pijaus VI.

Šv. Florijonas – romėnų karys, atsivertęs į krikščionybę, apie 304 metus už tai buvo nukankintas. Jis išgarsėjo stebuklingai vienu kibiru vandens užgesinęs liepsnojantį namą. Šventasis dažnai vaizduojamas su kibiru vandens vienoje rankoje ir yra laikomas sergėtoju nuo gaisrų ir stichinių nelaimių. Gegužės 4-oji – šv. Florijono diena – oficiali profesinė ugniagesių ir gelbėtojų šventė.