MALDOS NAMŲ ĮVAIROVĖ

Ant kalvos stūksančios Bukiškio Kristaus Gimimo cerkvės mėlyni kupolai simbolizuoja Kristų ir keturis apaštalus bei ragina susipažinti su krikščioniškąja  tikratikystės  kryptimi.

Pakeliui į Maišiagalą, apie 10 km šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus, yra Bukiškio kaimelis. Bevardžio ežero pašonėje, ant nedidelės kalvelės, apžėlusios lapuočiais medžiais, stovi kaimo puošmena – Kristaus Gimimo cerkvė (rus. „Chram Roždestva Christova“).

Anksčiau Dievo Motinos Globėjos vardu vadinta Kristaus Gimimo cerkvė pasižymi tradicine stačiatikių šventovėms būdinga architektūra – dangun stiebiasi penki mėlyni šalmo formos kupolai, o pats pastatas, nors ir nedidelis, dvelkia didingumu bei iškilmingumu. Beje, kupolų skaičius turi simbolinę reikšmę religinėje stačiatikių architektūroje.

Dar ik 1387 metų, kai Lietuva buvo pakrikštyta, nemažai kunigaikščių, turėję valdas slavų žemėse, buvo atsivertę į stačiatikybę, arba ortodoksinę krikščionybę. Tai viena iš trijų pagrindinių krikščionybės atšakų.

XIX a. pusėje generolas Božeranas, kuriam XIX a. pabaigoje caro valdžia perleido iki tol Radviloms priklausiusį Bukiškio dvarą, fundavo Kristaus Gimimo cerkvės statybas.

Po Pirmojo pasaulinio karo šventovės pastatą katalikai bandė perimti savo reikmėms. Tačiau teismas pripažino, kad tai būtų neteisinga, mat pirminę cerkvę pastatęs generolas buvo stačiatikis. Spėjama, kad Kristaus Gimimo cerkvės rūsiuose yra palaidota Božerano šeima.

Bukiškio Kristaus Gimimo cerkvė – Lietuvos kultūros vertybė, išsiskirianti savo sakraline bei architektūrine reikšme. Ši, viena iš daugiau kaip penkiasdešimt Lietuvoje suskaičiuojamų stačiatikių šventovių, priklauso Vilniaus apskrities stačiatikių dekanatui. Čia vyksta pamaldos, teikiami sakramentai ir kitos paslaugos. Dėl cerkvėje vykstančių pamaldų bei patarnavimų informacija suteikiama telefonu arba internetu.

Architektūra

Kristaus Gimimo cerkvės architektūroje pastebimi istorizmo stiliui būdingi bruožai. Istorizmas – tai tam tikra prasme atkartoti praeities meno stiliai, pagrindžiant juos moksliniais meno istorijos tyrinėjimais bei praturtinant vėlesnėmis technologijomis. Istorizme vyrauja iškilmingumo, masyvumo bei prabangos detalės. Šviesi, nedidelė gelsvo tono Bukiškio cerkvė suteikia prašmatnumo įspūdį.

Stačiakampio plano šventykla yra su apside – pusapvale pastato dalimi, kurią dengia puskupolis. Be centrinio kupolo cerkvės šoninius bokštelius puošia dar keturi aštuoniakampio šalmo formos kupolai. Visi jie – mėlynos spalvos.

Įsidėmėtina, jog stačiatikių (ortodoksų) cerkvių architektūroje kupolų skaičius turi ypatingą reikšmę. Penki Kristaus Gimimo cerkvės kupolai simbolizuoja Išganytoją ir keturis evangelistus – Matą, Morkų, Joną ir Luką. Jei būna įrengiamas tik vienas kupolas – tai Dievo garbei, trys – Šv. Trejybės, jei septyni – dėl septynių Sakramentų…

Istorija

Bukiškių dvaras ilgą laiką priklausė Radvilų šeimai. Po 1863 m. sukilimo caro valdžiai iš garsių Lietuvos bajorų atėmus dvaro žemes, naujuoju savininku tapo rusas generolas Božeranas. Ortodokso Božerano iniciatyva buvo pradėta statyti nauja mūrinė cerkvė, kuriai suteiktas Dievo Motinos Globėjos vardas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus kraštas atiteko katalikiškai Lenkijai. Vietos tikintieji tarėsi cerkvę perimti ir ją naudoti kaip parapijos koplyčią – filiją. Išvertus iš lotynų kalbos filia – „duktė“,  filius – „sūnus“. Bažnyčioje tai reiškia atskirą padalinį, kuris neturi parapijos statuso, kartais net ir altoriaus. Teismas neleido cerkvės perleisti katalikams, nes jos pradinė paskirtis buvo aptarnauti stačiatikių bendruomenę. Be to, tam pasipriešino ir Vilniaus stačiatikiai.

Cerkvės pastatas labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Gana ilgai nebuvo galimybės deramai ja pasirūpinti. Tik maždaug prieš dešimtmetį Kristaus Gimimo cerkvė buvo atstatyta ir renovuota.

Stačiatikiai (ortodoksai)

Stačiatikybė, arba ortodoksinė krikščionybė, iš graikų kalbos išvertus reiškia „tikratikystė“. Tai antra (po katalikybės) pasaulyje ir Lietuvoje krikščionybės kryptis pagal tikinčiųjų skaičių. Gimusi Antikos graikų kultūroje, ši krikščionybės šaka dažnai vadinama Rytų, arba Graikų, ortodoksų bažnyčia. Vakarų ir Rytų Bažnyčios atsiskyrė 1054 m. ir skiriasi savo apeigomis, liturgija bei kalba.

Stačiatikybė Lietuvoje

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje ortodoksų bendruomenė gyvuoja jau nuo XIII amžiaus. Su stačiatikių bažnyčia Lietuva susidūrė dar prieš priimant krikštą. Kunigaikščiai pagonys, rytuose valdę stačiatikių slavų žemes, dažnai priimdavo šį tikėjimą. Lietuvoje iki XV a. vidurio daugiau kaip 50 kunigaikščių buvo stačiatikiai.

Yra žinomi šeši lietuvių kilmės ortodoksų šventieji. Šventaisiais buvo paskelbtas Daumantas, gavęs Timotiejaus vardą, Mindaugo giminaitė Charitina, vienuolis Eliziejus bei Vilniaus kankiniai Antanas, Jonas ir Eustachijus. Visų trijų kankinių palaikai yra saugomi Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyne.

Lietuvos ortodoksų bažnyčia priklauso Maskvos ir visos Rusijos patriarchatui. Tai viena iš devynių, antra pagal tikinčiųjų skaičių šalies religija, gyvuojanti nuo seno ir laikoma tradicine. Lietuvoje įregistruotos 57 stačiatikių bendruomenės, vienijančios maždaug 125–140 tūkst. (apie 4 procentai) gyventojų. Stačiatikių maldos namai stovivisuose didesniuose ir daugumoje mažesnių miestų. Vilniuje reziduoja stačiatikių vyskupas, stovi Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra ir dvasinis Lietuvos stačiatikių centras – Šv. Dvasios vienuolynas.

Qırıq Tatar , arba Keturiasdešimt Totorių kaimas – seniausia Lietuvoje totorių gyvenvietė, kurioje dar veikia  mečetė , viena iš keturių išlikusių musulmonų maldos namų šalies teritorijoje.

Nuo Vilniaus į pietvakarius, rajono pakraštyje gyvuojantis kaimas neįprastu pavadinimu – Keturiasdešimt Totorių – viena seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių gyvenviečių. Seniai seniai čia gyvena žmonės, apie tai byloja šalia kaimo esantis pilkapynas – šimtmečius skaičiuojančios kapinės, kuriose iš žemių ir akmenų supilti apskritimo ar ovalo formos kauburiai, anuomet atstoję laidojimo paminklus.

Pirmieji totoriai šioje vietoje apsigyveno Vytauto Didžiojo laikais, konkrečiai – 1397 metais, kai kunigaikštis po pergalingo karo žygio grįžo su karo belaisviais. Sakoma, kad dabartinio kaimo teritorijoje Vytautas apgyvendino 40 totorių belaisvių. Iš to ir kilęs kaimo pavadinimas Qırıq Tatar.

Tiesa, su kaimo pavadinimo kilme siejamos įvairios teorijos bei legendos. Viena jų – apie kaime stovėjusius 42 totorių namus, kita sieja sąvoką „keturiasdešimt“ ne su skaičiumi, o su tiurkų kalbos žodžiu, reiškiančių gausą.

Anot padavimo, kurį mielai pasakoja patys kaimo gyventojai, didysis kunigaikštis anuomet dovanojo totoriams žemes bei suteikė privilegiją – išlaikyti savo tikybą bei papročius. Norėdamas, kad kuo greičiau jų pagausėtų, jis leido paprotinę daugpatystę. Vienas totorius bemat vedęs keturias žmonas, kurių kiekviena vyrui pagimdžiusi po dešimt sūnų! Šie broliai ėmė ir subūrė kaimą, šiandien vadinamą Keturiasdešimt Totorių kaimu.

Pačiame kaimo centre stūkso mediniai maldos namai – mečetė. Tai pati seniausia ir viena iš keturių šiandien Lietuvos teritorijoje veikiančių musulmonų šventyklų. Įdomu, kad Lietuva – vienintelė Baltijos šalis, kurioje apskritai galima aplankyti musulmoniškus maldos namus.Nuo 1996 m. Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė – sakralinės reikšmės valstybės saugomas istorinis ir architektūrinis paminklas.

Pro metalinius vynuogių bei saulės motyvais išpuoštus vartelius galima patekti į lapuočių medžių saugomas musulmonų kapines, vadinamas mizaru. Dalis antkapių – iš žemių supilti ir akmenimis iš šonų paremti, į viršų siaurėjantys pilkapiai. Keturiasdešimt Totorių kaime yra kelerios senos kapinaitės, siekiančios dar XIV a. laikus.

Netoli mečetės totorių bendruomenė pastatė paminklinį akmenį Vytautui Didžiajam. 1997 m., minėdami 600-ąsias apsigyvenimo Lietuvoje metines, tokiu būdu totoriai išreiškė pagarbą savo globėjui.

Keturiasdešimt Totorių mečetė

Islamą išpažįstanti totorių bendruomenė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje iš viso buvo pastačiusi apie 60 mečečių, iš kurių 24 – dabartinės Lietuvos teritorijoje. Šiandien išlikusios tik keturios. Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė – pati seniausia. Manoma, jog šioje vietoje pirmasis statinys iškilo būtent Vytauto Didžiojo laikais.

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė – kvadratinio plano statinys su keturšlaičiu stogu. Bokštelis-žibintas stogo viršūnėje – aštuoniakampis, svogūno formos, su įstiklintais langeliais bei smailėje esančiu pusmėnuliu – atstoja tradiciškai įrengiamą minaretą (minaretas – aukštas bokštas su atvira, viršuje esančia aikštele, iš kurios dvasininkas kviečia tikinčiuosius melstis). Įdomu, jog minaretas, arba arabiškai manarah, lietuviškaireiškia „švyturys“.

Šioji mečetė – vienintelė LDK žemėse, neturinti mihrabo. Senovės arabų kultūroje mihrabas – valdovo sosto kambarys, o architektūroje – ypatingas mečetės elementas, marmurinėmis ar keramikinėmis plytelėmis išpuošta niša sienoje, kuri pažymi kryptį į Meką. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyvena tikintieji, privalu melstis veidu į Meką, musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtąjį miestą.

Mečetės sienas tradiciškai puošia muhirai, t. y. kaligrafiškai arabų kalba užrašytos ištraukos iš Korano. Didelėse medinėse arba sidabro žvakidėse degančių žvakių šviesa suteikia jaukumo bei apšviečia Mekos ir Medinos vaizdus atspindinčias dekoracijas. Mečetės grindys išklotos žalios spalvos ir margų raštų kilimais, ant kurių meldžiamasi, lenkiantis iki pat žemės.

Kaip būdinga ir kitų Rytų religijų maldos namams, vyrai ir moterys čia meldžiasi atskirai. Mečetė padalyta į dvi dalis, į kurias patenkama per du skirtingus įėjimus. Skiriamoji siena dėl akustinių priežasčių turi langą, uždengtą lengvo audinio užuolaida.

Norintys užeiti į Keturiasdešimt Totorių mečetės vidų, raginami iš anksto susitarti telefonu su bendruomenės pirmininke.

Totoriai Lietuvoje

Totorių tautinė diaspora pradėjo kurtis Lietuvoje XIV a. pabaigoje, kai Vytautas Didysis po sėkmingo karo žygio grįžo su totorių kilmės karo belaisviais iš Krymo, Kazanės ir Aukso Ordos. Pagrindinis tiurkų kilmės totorių gyvenviečių tinklas plėtojosi Vilniaus, Trakų, Minsko ir Naugarduko (dabartinės Baltarusijos) kraštuose.

Totoriai už jiems dovanojamas žemes ėjo karo prievolę, priklausomai nuo nustatyto žemės ploto į kariuomenės gretas siųsdavo žirgą ir ginkluotą raitininką. Totoriai dažnai lydėjo valdovą į išvykas, medžioklę, gaudydavo nusikaltėlius, taisė kelius. Dauguma miestiečių vertėsi amatais ir prekyba, ypač odininkyste. Visgi populiariausias totorių užsiėmimas dar ilgai išliko karo tarnyba.

Įdomus faktas, kad XIX a. Rusijos imperijos valdžiai dauguma totorių giminių įrodė savo bajorystę ir pradėjo naudotis šiam luomui teikiamomis privilegijomis. Jie buvo atleisti nuo valstybės mokesčių bei karinės prievolės, jiems leista siekti aukštojo mokslo bei karjeros karo ar civilinėje tarnyboje. Tokiu būdu ilgainiui susiformavo totorių inteligentija. 1925 m. įsteigta Totorių kultūros ir švietimo draugija pradėjo spaudos ir mokslo leidinių platinimą, tautinio kultūros paveldo registrą bei renovavimą.

Juodšilių Mykolo Sopočkos bažnyčia – vienintelė pasaulyje šio Dievo gailestingumo apaštalo titulu konsekruota bažnyčia.

Juodšiliuose, apie 17 km atstumu nuo Lietuvos sostinės Vilniaus pietų kryptimi nutolusioje gyvenvietėje, stūkso palaimintojo Mykolo Sopočkos titulu konsekruota bažnyčia. Tai pirmoji ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje bažnyčia, pavesta šio palaimintojo globai.

Kunigas Mykolas Sopočka priklauso su Vilniaus istorija susijusių garsių asmenybių gretoms ir Bažnyčios šventųjų bei palaimintųjų (šv. Kazimieras, šv. Andrius Bobola, šv. Juozapatas Kuncevičius, šv. Rapolas Kalinauskas, pal. Jurgis Matulaitis ir šv. Faustina), kurie paliko pėdsakus šiame mieste, gretoms. Jis buvo Vilniaus arkivyskupijos kunigas, tuometinio Stepono Batoro universiteto profesorius, kariuomenės kapelionas, sesers Marijos Faustinos Kovalskos, kuri 2000 metais buvo kanonizuota (paskelbta šventąja), nuodėmklausys ir nenuilstantis Dievo gailestingumo apaštalas.

Juodšilių bažnyčia savo pašventinimo laukė net 80 metų. Seserų uršuliečių rūpesčiu prieš Antrąjį pasaulinį karą (1936 m.) pradėta statyti bažnyčia dėl įtemptos tuometinės Lietuvos padėties nebuvo baigta. Prasidėjus karui, statybas teko nutraukti, o neilgai trukus pastate buvo įrengti vaikų namai, vėliau ligoninė bei poliklinika. Būsimoji bažnyčia smarkiai nukentėjo 1991 metais kilus gaisrui.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atgaivinta veikiančios bažnyčios idėja. Juodšilių bei aplinkinių gyvenviečių tikintieji surinko lėšas statybos darbams ir suteikė pastatui tikrąją paskirtį. Taigi praėjus net 80 metų nuo seserų uršuliečių inicijuotų statybų, iškilmingas bažnyčios pašventinimas įvyko 2016 m. Simboliška, kad tai buvo popiežiaus Pranciškaus paskelbti Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus metai.

Į klausimą, kodėl bažnyčia palaimintojo Sopočkos garbei pastatyta būtent Juodšiliuose, atsakyti nesunku. Antrojo pasaulinio karo metais kunigas Mykolas Sopočka, vengdamas okupacinės vokiečių valdžios persekiojimo, slapstėsi šiame kaimelyje. Būtent čia Vilniaus arkivyskupijos kunigas rado prieglobstį ir seserų uršuliečių pagalbą, plėtojo savo ganytojišką veiklą, parengė keletą mokslo darbų apie Dievo gailestingumą. Ir šiandien senieji Juodšilių gyventojai pamena kunigą Sopočką, arba stalių Vaclovą, gyvenusį pamiškės namelyje, kuris per dvejus metus, prisidengęs Vaclovo Rodzevičiaus vardu,ne vienam kaimynui pagamino naudingų medinių buities rakandų. 2012 m. ant Apvaizda praminto namo Sodų gatvėje sienos buvo atidengta apie čia besislapsčiusį kunigą liudijanti memorialinė lenta.

2012 m. Vilniaus mieste įsteigti palaikomosios slaugos namai, arba hospisas, kuriam suteiktas palaimintojo Mykolo Sopočkos vardas. Čia neatlygintinai slaugomi paskutinius mėnesius ar dienas leidžiantys sunkiai sergantys žmonės.

Mykolas Sopočka

Gimė 1888 lapkričio 1 d. kilmingoje ir pamaldžioje šeimoje Naujasėdyje (arba Juševščiznoje), netoli Ašmenos, tuometiniame Vilniaus krašte (dabartinė Baltarusija). Dar vaikystėje Mykolo širdyje įsižiebė troškimas tapti kunigu ir atsiduoti Dievo tarnystei. M. Sopočka baigė Vilniaus kunigų seminariją, vėliau Varšuvos universitete studijavo pedagogiką, apsigynė teologijos magistro bei daktaro laipsnius.

Kunigo Sopočkos reikšmingiausi ir vaisingiausi gyvenimo metai prabėgo Vilniuje. Jis čia įgijo išsilavinimą, buvo įšventintas dvasininku, organizavo vyskupijos katalikų jaunimo draugijas. Tapęs habilituotu daktaru buvo paskirtas Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvu bei Stepono Batoro universiteto teologijos fakulteto docentu. Vilniuje įvyko lemtingas jo susitikimas su seserimi Faustina Kovalska.

Mykolo Sopočkos dvasinė veikla buvo įvairialypė. Ypatinga pažintis su seserimi Faustina ir jos regėjimai įkvėpė kunigą atsidėtiDievo gailestingumo žinios skleidimui bei kultui – jis siekė įvesti Dievo gailestingumo šventę, buvo vienas iš Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos įkūrėjų, be to, prisidėjo prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, kuris tapo žymus visame katalikų pasaulyje, nutapymo.

Neramiu karo laikotarpiu, nuo 1942-ųjų iki 1944-ųjų, slapstėsi Juodšiliuose. Pasitraukus vokiečiams apsigyveno Vilniuje, Šv. Jono bažnyčios klebonijoje. Dėstė seminarijoje iki jos uždarymo 1945 m., rengė tikybos kursus vienuolėms ir pasauliečiams, net bandė evangelizuoti į Vilnių atvykstančius rusus. Kilus grėsmei dėl sovietų valdžios represijų, 1947 m. liepos mėn. išvyko į Balstogę.

Išskirtinė šio dvasininko mokslinė-pedagoginė veikla. 2008 m. kunigą Mykolą Sopočką paskelbus palaimintuoju, buvo išleistos kelios jo knygos: „Meilės ir gailestingumo kelias“, „Tavo gailestingumu pasitikiu. Mintys kiekvienai dienai“ bei „Jo gailestingumas amžinas: mąstymai apie Dievo gailestingumą“. Šiuose tekstuose pateikiamos dvasininko mintys, padedančios šiuolaikiniam žmogui atrasti meilės ir gailestingumo kelią.

Pažintis su šv. Faustina Kovalska

1933 m. kunigas M. Sopočka sutiko seserį Faustiną. Tuo metu jis buvo Dievo Motinos gailestingumo seserų nuodėmklausys. Sesuo Faustina, pasitikėdama išsilavinusiu dvasios tėvu, prabilo apie jai apsireiškiantį Gailestingąjį Išganytoją ir Jo paliepimus, iš kurių ryškiausi: paskirti Gailestingumo šventę pirmąjį sekmadienį po Šv. Velykų, įkurti naują vienuolių bendruomenę ir nutapyti paveikslą. Šie šventajai Faustinai aukščiausiosios valios pavesti uždaviniai tapo palaimintojo kunigo Sopočkos gyvenimo misija. Jis padėjo vienuolei suvokti apreiškimus ir įsitraukė į Dievo gailestingumo skelbimą, paskatino nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, išspausdino pirmąsias Dievo gailestingumo maldas, siekė, kad Bažnyčios valdžia paskelbtų Dievo gailestingumo šventę ir patvirtintų jo kultą.

Tėvas Mykolas anuomet, klausydamas ilgų sesers Faustinos išpažinčių, pasiūlė jai užrašyti savo dvasines patirtis. Todėl šiandien kiekvienas norintis gali pasigilinti į sesers regėjimus jos „Dienoraštyje“.

Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia Medininkuose kviečia pasigrožėti savo dailės kūriniais bei susipažinti su įdomia jos istorija.

1391 metais pagal Jogailos privilegiją Augustijonų ordino atstovai atvyko į Medininkus. Čia jie pastatė bažnyčią ir vienuolyną ir daugiau nei keturis šimtus metų administravo šią parapiją. 1831 metų caro valdžios spaudimas privertė augustijonus palikti Medininkus. Parapija buvo panaikinta, jos žemės išdalytos kaimyninėms parapijoms, o bažnyčia uždaryta.

Šiandien Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčią aptarnauja kiti vienuoliai – broliai pranciškonai (Mažesnieji broliai konventualai). Pirmasis brolis pranciškonas tėvas Kamil Wielemanski čia apsigyveno 1961 m., sugrįžęs iš sovietinės tremties. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo prie bažnyčios esančiame vienuolyne apsigyveno daugiau pranciškonų vienuolių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Bažnyčia Švč. Trejybės vardu buvo pašventinta 1791 metais. Istoriniai įrašai byloja, jog anuomet joje buvo įrengti trys altoriai. Didysis – Švč. Trejybės – altorius buvo beveik visas auksuotas, išpuoštas raižiniais ir keturiomis paauksuotomis statulomis.

Šv. Kazimiero vardu 1917 metais buvo pašventinta laikina koplytėlė, kurią per karą kaimo daržinėje įrengė vietos gyventojai, neišgalėję finansuoti bažnyčios atstatymo projekto. Tais pačiais metais Vilniaus diecezijos administracijos nutarimu atkurta ir Medininkų parapija.

Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia yra medinė, stačiakampio plano. Originalios šventovės architektas – Antonas Filipovičius-Dubovnikas. Bažnyčią puošia paminkliniai kryžiai ir kitos meno vertybės: XVIII amžiuje gaminti vargonai bei Lietuvos globėją šv. Kazimierą vaizduojantis paveikslas.

Bažnyčia perstatyta ne kartą

Rašytiniai istoriniai šaltiniai apie Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčią nėra gausūs, tačiau jie liudija, kad jos istorija buvo permaininga.

Nuo 1391 metų iki šių dienų Medininkų bažnyčia buvo perstatyta du kartus.Pirmą kartą ją atstatyti teko po 1780 metų gaisro, kurį greičiausiai sukėlė priešų kariuomenė, žygiuodama per kaimą. Po to tikintiesiems pamaldas tuometinis Medininkų klebonas laikė laikinoje iš tašytų rąstų suręstoje šiaudais dengtoje stoginėje. Joje buvo įrengti trys altoriai, viename iš kurių įkeltas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, tapytas ant ąžuolinės lentos. Jau anuomet Medininkuose veikė parapinė mokykla, kurioje mokėsi apie 15 vietos gyventojų.

Itin sunkus Medininkų parapijai ir bažnyčiai buvo XIX amžius. Per 1812 metų Napoleono invaziją į Rusiją gyvenvietė buvo apiplėšta ir padegta, sudegė klebonija, vienuolynas, biblioteka ir bažnytinis archyvas. Nuo 1830 metų tikinčiųjų likimą sprendė Rusijos caro valdžia, kuri nutarė sunaikinti katalikų vienuolių bendruomenes. Bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Medininkų parapija panaikinta, o jos teritorija išdalyta. Net pusę amžiaus kaime nebuvo nei bažnyčios, nei koplyčios.

XX amžiuje organizuotas antras maldos namų atstatymas vyko su nesklandumais. Rusijos valdžia daug kartų atmetė vietos gyventojų prašymus statyti bažnyčią. Net 1905 metais išleistas įsakas dėl religinės tolerancijos padėties nepakeitė. Tik 1917 metais okupacinė vokiečių administracija suteikė galimybę statyti bažnyčią. Nors dabartinės medinės bažnyčios pamatai buvo pašventinti 1922-aisiais, nauja Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia bendromis parapijiečių pastangomis iškilo tik beveik po dešimties metų – 1931-aisiais.

Bažnyčios meno kūriniai

Medininkų bažnyčioje kviečiama pasigrožėti vertingais meno kūriniais: vargonų prospektu, paminkliniais kryžiais ir molbertinės tapybos paveikslu „Šv. Kazimieras“. Didesnysis kryžius, išpuoštas ažūriniais geometriniais ornamentais, yra beveik lotyniško kryžiaus proporcijų, mažesnysis, iškeltas virš bažnyčios prieangio, yra Maltos kryžiaus formos.

Aštuoniakampį Maltos kryžių kaip ordino emblemą XII a. patvirtino pirmasis didysis magistras Raymond du Puy. Kaip žinia, šio ordino riteriai priimdavo ir vienuoliškus, t. y.paklusnumo, skaistybės bei neturto įžadus. Meilė, pagarba ir teisingumo palaikymas bei palankumas, engiamųjų išvadavimas ir jų apsauga – Maltos ordino vertybės.

Medininkų bažnyčios vėlyvojo baroko stiliaus vargonų prospektas sukurtas apie 1788 metus. Vargonų dekoras įspūdingas – jie išdailinti girliandų pavidalo kriauklių bei liepsnojančių akantų tobulais drožiniais, šonuose pritaisyti sparnai.

Šv. Kazimierą vaizduojantis molbertinės tapybos paveikslas – garsaus dailininko Vinco Slendzinskio paveikslo kopija. Ramybe ir dvasingumu alsuojantį paveikslą XX a. pradžioje nutapė Liucija Balzukevičiūtė. Klūpantis šventasis su maldai sudėtomis rankomis išryškintas kontrastingu apšvietimu. Paveikslo fono spalvos daugiausia tamsios, o pats Kazimieras vaizduojamas su raudonos spalvos kilmingu apsiaustu.

Įdomu, kad šv. Kazimiero drabužiai visuomet vaizduojami raudoni. Ikonografijoje raudona spalva simbolizuoja kankinystę, kuri siejama su žemiškąja Kristaus kančia ir už žmoniją išlietu krauju. Tačiau šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas, nebuvo kankinys, teisę dėvėti iškilmingus raudonus apsiaustus jam suteikia karališkoji jo kilmė.

Ilgai išgyvenusi neramumus Šumsko bažnyčia ir vienuolynas šiandien alsuoja ramybe ir kviečia lankytojus architektūrinių paminklų apsuptyje susikaupti bei pasisemti tikėjimo šviesos.

Prie Baltarusijos sienos, apie 32 km į rytus nuo sostinės Vilniaus galima aplankyti nedidelį miestelį, kurio centrą puošia originalus vėlyvojo baroko stiliaus architektūrinis ansamblis. Ant kalvelės, tarp gausių želdinių išsidėstę Šumsko Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno statiniai. Į šventorių patenkama per po varpine įrengtus vartus. Šioje ramybe alsuojančioje ir rūpestingai prižiūrimoje aplinkoje galima susipažinti su įdomia komplekso istorija, apžiūrėti čia įkurdintus koplytstulpius, dailės paminklus ir kt.

Šv. Arkangelo Mykolo šviesi mūrinė bažnyčia žavi vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo bruožais. Tai masyvi, simetriška, bebokštė bažnyčia su originaliu pagrindinio fasado dekoru bei giliose nišose glūdinčiais arkiniais langais. Šventorių juosia akmeninė tvora, į kurią darniai įkomponuota varpinė su vartais.

Interjere juntami dominikonų tradicijai būdingi bruožai, pavyzdžiui, Nukryžiuotojo skulptūros bažnyčios altoriuose, – mat šio ordino vienuoliams itin svarbūs Kristaus kančios apmąstymai. Bažnyčios sienos gana gausiai dekoruotos freskomis, vyrauja iliuzinė tapyba. Tai baroko tapybos grandiozinio erdviškumo išraiška, kai pasitelkus specialius teatrališkus efektus buvo sukuriama iliuzija, jog tai ne piešti, o tarsi gyvi vaizdai. Šiuo būdu nutapyti trys bažnyčios koplyčiose esantys altoriai bei šoninių sienų paveikslai.

Šumsko bažnyčios pagrindinį altorių puošia išraiškingas XVIII a. tapytas barokiniu dinamiškumu pasižymintis molbertinės tapybos paveikslas „Šv. Arkangelas Mykolas“, vaizduojantis pergalingos arkangelo kovos su velniu baigtį.

Šiandien Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas renovuoti. Jie priklauso Naujosios Vilnios dekanatui. Šv. Mišios laikomos tik lenkų kalba.

Istorija byloja

XVII a. pabaigoje medinės bažnyčios statybas inicijavo ir visapusiškai rėmė dvarininkai Mykolas ir Halina Šumskiai. Įdomu tai, kad anksčiau gyvenvietė buvo vadinama Laukininkais, tačiau šeima nusprendė pakeisti pavadinimą, suteikdami jai savo pavardę.

Prasidėjus bažnyčios statyboms, Šumskiai inicijavo ir vienuolyno atsiradimą. Didikų valia čia įsikūrė dominikonų ordino vienuoliai. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Šumskiai po kelerių metų užrašė vienuolynui visą miestelį!

Dabartinė mūrinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia pradėta statyti beveik po šimtmečio, t. y. XVIII a. Apie 20 metų trukusių statybų metu dviaukštis medinis kvadratinio plano vienuolynas buvo sujungtas su bažnyčia.Šv. Arkangelo Mykolo vardu ji buvo pašventinta 1789 m. Broliai dominikonai prie bažnyčios išlaikė parapinę mokyklą ir špitolę – beturčių prieglaudos ir slaugos įstaigą.

Bažnyčios ir vienuolyno istoriją ženklina negandos. XIX a. pradžioje prancūzų kariuomenė nusiaubė šio ansamblio pastatus, padarydama neišmatuojamą žalą vienuolyno bibliotekai. Kiek vėliau agresiją prieš Katalikų bažnyčią vykdanti Rusijos caro valdžia uždarė vienuolyną, bažnyčią pertvarkė į cerkvę, o tikinčiuosius vertė užsirašyti stačiatikiais. Šiuo laikotarpiu buvo itin pakenkta bažnyčios architektūrai ir interjerui, nudaužytos pagrindinio bažnyčios fasado viršuje buvusios barokinės voliutos (dekoratyvinės detalės).

Mįsle tapo sidabro apkaustais puošto Švč. Mergelės Marijos paveikslo, anuomet garsėjusio savo stebuklais, likimas…

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas katalikų bendruomenei sugrąžinti tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Deja, vėliau, iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo statinių ansamblis priklausė sovietiniam Šumsko ūkiui. Tuo laikotarpiu buvo išgriautos visos koklinės krosnys, išlaužyti mediniai laiptai – išdaužyti ir net su visomis staktomis išlupti.

Varpinė ir koplytėlės

Jesu in te confido– lotynų kalba varpinėje įamžinti žodžiai, reiškiantys „Jėzau, tikiu Tavimi“. Šis užrašas pasitinka ir kviečia susimąstyti kiekvieną Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios lankytoją. Varpinė-vartai, įkomponuota į šventorių juosiančią akmeninę tvorą, stovi tiesiai priešais pagrindinį įėjimą į bažnyčią.

Šumsko bažnyčios šventoriuje stovi XIX a. koplytstulpis su memorialinėmis lentomis Kamienskių šeimai bei Felicijai Sventickienei. Taip pat kviečiama vaikštant po rūpestingai prižiūrimą buvusio vienuolyno sodą apžiūrėti koplytėlę, kurios sienas puošia šv. Fatimą ir šv. Antaną vaizduojančios majolikos (iš Maljorkos salos kilęs gana sudėtingas keramikos dekoravimo būdas).

Dominikonų ordinas

Dominikonai dar vadinami Brolių pamokslininkų brolija. Ją XIII a. pradžioje įkūrė iš Ispanijos kilęs šventasis Dominykas de Guzmanas. Dominicanisiš lotynų kalbos išvertus – „Viešpaties šunys“. Vienas iš pagrindinių šio vienuolių ordino simbolių yra baltas šuo su juodomis dėmėmis, nasruose laikantis liepsnojantį deglą – žinių įgavimo ir perdavimo simbolį.

Kontempliatyviu gyvenimo būdu pasižymintys dominikonai nuo senų laikų užsiima mokyklų, universitetų steigimu, juose dėsto. Pagrindinis vienuolių tikslas – studijuoti, apaštalauti, skelbti Dievo žodį. Kiti dažni dominikonų simboliai yra knyga, duona, žvaigždė, rožinis ir lelija. Lelija krikščioniškoje sampratoje siejama su tyrumu, skaistumu, prisikėlimu iš mirties bei Mergele Marija.

Buivydžių puošmena – tarp lapuočių medžių išnyrantis Šv. Jurgio bažnyčios ansamblis – ypatinga architektūrinė Lietuvos kultūros vertybė.

Greta Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija, miškingoje aukštumoje sruvena Buivydos upelis, suteikęs pavadinimą ir kaimui. Kalvotomis apylinkėmis vingiuojanti didžiausia Vilniaus krašto upė Neris šioje vietoje daro didelį vingį, vadinamą Buivydžių kilpa, kuri yra saugoma kaip hidrografinis draustinis.

Buivydžiai, didžiausia seniūnijos gyvenvietė ir parapijos centras, nuo 2012 m. turi savo herbą. Jame vaizduojamas piestu stovintis elnias simbolizuoja gausius ir turtingus šių apylinkių miškus, o raudona spalva primena apie šio krašto gyventojų meilę, narsą ir drąsą kovojant už nepriklausomybę bei tikėjimo laisvę. Buivydžių bendruomenės pamaldumas ir įstabi Šv. Jurgio bažnyčia herbe atspindėta simboliniu šio šventojo kryžiumi.

Dvi Buivydžių kaimo puošmenos – Šv. Jurgio bažnyčia ir šventoriuje įsikūrusi Šv. Florijono koplyčia. Šviesaus mūro, taisyklingo aštuoniakampioplano bažnyčia žavi savo išskirtine architektūra. Iškilmingumo bažnyčiai suteikia jos centrinis kupolas ir prieangis su kolonomis bei šventųjų skulptūromis. Šventoriaus kieme stovi įspūdinga Šv. Florijono koplyčia, anksčiau vadinta Šv. Arkangelo Mykolo vardu. Koplyčia savo architektūra primena aukštą, tačiau nedidelę kvadratinę piramidę. Šis ypatingas dviejų statinių architektūrinis ansamblis pripažintas valstybės kultūrine vertybe.

XVIII a. pabaigoje medinės Šv. Jurgio bažnyčios ir Šv. Florijono koplyčios statybas fundavo Mykolas Radziševskis, Vilniaus maršalka, vedęs tuometinių Buivydžių žemes valdančios bajorų šeimos dukrą. Netoli savo puošnių mūrinių rūmų Radziševskis perstatė prieš šimtmetį vienuolių pastatytą koplyčią, kuri buvo gerokai apnykusi. Tuomet buvo įsteigta ir Šv. Jurgio parapija.

Lankytojų dėmesio taip pat verta šv. Jurgio parapijai priklausanti Šv. Ignoto koplyčia netolimuose Pričiūnuose. Ši nedidelė koplytėlė garsėja kasmet liepos pabaigoje rengiamais atlaidais, į kuriuos suplūsta tikintieji net iš atokiausių šalies kampelių. Koplyčia mena šiame krašte itin gerbiamą Angelų seserų kongregacijos vienuolę stigmatikę Vandą Boniševską. Kasmet organizuojamas piligriminis pėsčiųjų kelias iš Buivydžių šios koplyčios link.

Aplink Buivydžių kaimą galima aplankyti išskirtines archeologinės reikšmės vietoves. Neries kairiajame krante, mišriame miške ant kalvos stūkso Rėvos piliakalnis, buvęs apgyvendintas I tūkst. po Kr. pabaigoje. To paties istorinio laikotarpio Pašulniškių piliakalnyje gana aiškiai matyti pylimai, grioviai ir aikštelė. Verta užsukti ir į III–IV a. primenančius Pakalnių, Papunžės, Santakos ir Pilviškių pilkapius.

Šv. Jurgis

Šv. Jurgis, Kapadokijos krikščionių didikų sūnus, narsus karys, už savo tikėjimą buvo nukankintas Palestinoje. Sakoma, kad kartą jis išvadavo karalaitę nuo slibino, tad mene dažniausiai vaizduojamas kaip ant žirgo sėdintis karys, smeigiantis į slibiną ietį. Šv. Jurgis yra Katalonijos, Gruzijos, Portugalijos, Venecijos ir kitų valstybių bei miestų globėjas. Jis taip pat paskelbtas antruoju Lietuvos valstybės globėju (pirmasis, kaip žinia, – šv. Kazimieras). Be to, šis šventasis saugo arklius ir kitus gyvulius nuo visų ligų.

Balandžio 23-ioji – šv. Jurgio diena – siejama su vasaros pradžia. Sakoma, per Jurgines šventasis atrakina, prižadina žemę ir duoda gaivinančią rasą, reikalingą augti žolei. Tądien patariama vengti dirbti laukuose su arkliais, kadangi šv. Jurgio diena – taip pat ir jų šventė.

Šv. Jurgio bažnyčia

Dabartinės Šv. Jurgio bažnyčios vietoje XVII a. pabaigoje Mikališkų reguliarieji atgailos kanauninkaipastatė medinę koplyčią. Laikui bėgant ji pradėjo irti, įkiuro stogas. Buivydžių kaimo bajoraitę vedęs Vilniaus maršalka Mykolas Radžiševskis ne tik pasistatė sau puošnius mūrinius rūmus, bet ir senos koplyčios vietoje pradėjo naują medinę bažnyčią.  Kartu  buvo pastatyta ir koplyčia-šeimos mauzoliejus. Grafas Konstantinas Tiškevičius po apsilankymo bažnyčioje viename iš savo kelionių aprašymų pastebi, kad čia panaudotas kitoks, iki tol nematytas statybos būdas.

XVIII amžiaus medinę bažnyčią palyginti neseniai (1982 m.) pasiglemžė liepsnos. Tačiau pamaldžios bendruomenės lėšomis per keletą metų iškilo nauja, šįkart mūrinė Šv. Jurgio bažnyčia. Įdomu yra tai, kad ji – beveik tiksli senosios kopija.

Taisyklingo aštuoniakampio formos bažnyčia su kupolu ir prieangiu šiandien žavi savo architektūriniu grakštumu. Bažnyčią puošia šv. Jurgio molbertinės tapybos paveikslas, XIX a. šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros bei kiti sakralinio meno darbai.

Šv. Florijono koplyčia

Šventoriuje šalia Šv. Jurgio bažnyčios stovi smailios, aukštos piramidės formos koplyčia, kurios viršūnėje yra iškelta trimituojančio angelo figūrėlė. Neįprasta architektūra pasižyminti M. Radziševskio funduota koplyčia buvo pastatyta kaip šeimos mauzoliejus, rūsyje kadaise laikyti šios šeimos karstai.

Beje, iš pradžių koplyčiai buvo suteiktas Šv. Arkangelo Mykolo vardas, tikriausiai siejamas su paties jos statytojo – Mykolo Radziševskio vardu. Tik vėliau (apie 1820 m.) ji pašventinta šv. Florijono garbei, mat joje buvo saugomi šventojo relikvijoriai, gauti iš popiežiaus Pijaus VI.

Šv. Florijonas – romėnų karys, atsivertęs į krikščionybę, apie 304 metus už tai buvo nukankintas. Jis išgarsėjo stebuklingai vienu kibiru vandens užgesinęs liepsnojantį namą. Šventasis dažnai vaizduojamas su kibiru vandens vienoje rankoje ir yra laikomas sergėtoju nuo gaisrų ir stichinių nelaimių. Gegužės 4-oji – šv. Florijono diena – oficiali profesinė ugniagesių ir gelbėtojų šventė.

Nedidelė Šv. Ignoto koplyčia Pričiūnuose mena garbias Katalikų bažnyčios asmenybes ir kviečia į atlaidus.

Miškais nusėtame Vilniaus rytiniame rajono pakraštyje, 15 km į rytus nuo Nemenčinės, greta Baltarusijos sienos nuo 1837 metų stovi šviesi mūrinė Šv. Ignoto koplyčia. Ji garsėja šio krašto globėjo šv. Ignoto garbei liepos pabaigoje rengiamais atlaidais.

Į šiuos atlaidus atvyksta daugybė tikinčiųjų ne vien iš Buivydžių parapijos, bet ir iš atokesnių Lietuvos kampelių. Juose pagerbiamas šv. Ignotas Lojola yra ne tik šių apylinkių globėjas, jis garsus kaip Jėzaus Draugijos, jėzuitų ordino steigėjas. Pričiūnų koplyčią puošia lotynų kalbaužrašytasšio katalikų ordino devizas Ad maiorem Dei gloriam, lietuviškai reiškiantis „Šlovė Tau, Viešpatie“.

Virš įėjimo į koplyčią svarbius istorinius faktus mena dvi atminimo lentos. Vienoje iš jų pagerbiamas koplyčios fundatorius Antonas Lazarevičius ir įrašyti koplyčios pastatymo metai – 1837-ieji. Kitoje minima Vanda Boniševska, Angelų seserų kongregacijos vienuolė, kuri Pričiūnuose gyveno beveik 20 metų ir pagarbą tarp parapijiečių pelnė savo nenuilstama apaštališka veikla, pagalba persekiojamiems bei savo stigmomis.

Kasmet Buivydžių parapija organizuoja seserų Vandos Boniševskos ir Helenos Majevskos atminimo savaitę. Tradiciškai piligriminis žygis „Se­sers Van­dos Bo­ni­šev­skos ir Helenos Majevskospėd­sa­kais“, vedantis iš Buivydžių į Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčią, trunka apie 4 valandas. Sakoma, kad Pričiūnų apylinkės yra magiškos, čia apsilankiusieji neretai pajunta norą tapti geresniais ir dar labiau priartėti prie Dievo.

Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčia priklauso Vilniaus arkivyskupijai, Naujosios Vilnios dekanatui.

Šv. Ignoto atlaidai

Šv. Ignotas minimas liepos 31 d., tad šventiniai atlaidai Pričiūnų koplyčioje rengiami kasmet liepos–rugpjūčio mėnesių sandūroje. Atlaidai pritraukia ne tik Lietuvos tikinčiuosius, sulaukiama seserų iš Angelų kongregacijos, svečių iš užsienio (ypač Lenkijos), taip pat Seimo narių, europarlamentarų ir kitų valdžios atstovų.

Tra­di­ci­ja tapo per atlaidus šven­ti­nti čia susirinkusių ti­kin­čių­jų au­to­mo­bi­lius. Mat pasku­ti­nė lie­pos sa­vai­tė yra ir šv. Kris­to­fo­ro – vai­ruo­to­jų globėjo – šven­tė. Atlaidus religinėmis bei pasaulietinėmis melodijomis praturtina muzikos ansamblis. Be to, įvairių sričių specialistai kviečiami suteikti atvykusiesiems naudingų žinių, pavyzdžiui, kaip rūpintis sveikata be cheminių vaistų.

Atlaidų pamaldų centre – seserys Boniševska ir Majevska. Pagerbiamas Angelų seserų kongregacijos vienuolių atminimas, jų apaštališkas darbas Pričiūnų bendruomenėje ir už jos ribų, siekiama įsigilinti į šių vienuolių mokymus, pasisemti dvasios stiprybės bei gailestingumo.

Šv. Ignacas Lojola

1491 m. baskų krašte (šiaurės Ispanijoje) šeimos pilyje gimė Ignacio Lopez de Loyola. Dažnai vadinamas kareiviu šventuoju savo gyvenime jis tekariavo vos kelis mėnesius. Svajojęs apie karinius žygdarbius bei pasiekimus, Pamplonos mūšyje pabūklo sviedinio Lojola buvo sunkiai sužeistas ir liko raišas visą gyvenimą.Būtent sveikdamas po nesėkmingo mūšio Ignacas atsivertė į tikėjimą ir likusį gyvenimą pašventė ganytojiškai veiklai. Dabar visame pasaulyje Ignacas Lojola žinomas kaipJėzaus Draugijos, arba Jėzuitų ordino, įkūrėjas.

Įsidėmėtina, jog Compañia de Jesus (ispaniškas Jėzaus Draugijos pavadinimas) galėtų būti verčiamas kaip Jėzaus kuopa.

Ilgainiui Ignacas Lojola suprato, jog, norint žmones atversti į tikėjimą ir sužadinti jų norą skleisti Dievo valią, vertėtų steigti nuolat veikiančias, stabilias institucijas. Taigi, ėmėsi kurti jėzuitų mokyklas ir jose dėstyti. Būtent jėzuitų Vilniuje XVI a. įsteigtai kolegijai pagal karaliaus privilegiją bei popiežiaus bulę buvo suteiktas pirmojo Lietuvoje universiteto statusas.

Dėmesio vertos Ignaco Lojolos bene 20 metų tobulintos „Dvasinės pratybos“ –kiekvieno jėzuito vadovas. Jame įamžintas paties Lojolos sielos pažinimo kelias bei iš kitų žmonių pasisemta išmintis. Nors knygelė nėra lengvai skaitoma, joje atskleidžiama svarbiausia dvasingumo paslaptis, labai paprasta pagrindinė gyvenimo tiesa – my­lė­ti ir tarnauti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“.

Išlikusi nepaprastai gausi Ignaco Lojolos korespondencija. Ji sutelkta į 12 storų tomų – tai daug daugiau nei kitų to amžiaus žinomų šviesuolių. Tarp jo amžininkų galima išskirti tokias ryškias savo laiką pranokusias istorines asmenybes kaip Mikelandželas, šventoji Teresė Avilietė, Martynas Liuteris, karalius Henrikas VIII ir Kristupas Kolumbas.

Šventuoju Lojola buvo paskelbtas 1622 metais. Jis saugo Jėzuitų ordiną, kareivius, vienuoles, vienuolynus bei dvasinį ugdymą. Šv. Ignacas Lojola paskelbtas rytinio Vilniaus rajono krašto, esančio šalia Baltarusijos sienos, globėju. Jo vardu vadinama Lietuvos kariuomenės Ordinariato bažnyčia Vilniuje.

Sesuo Vanda Boniševska

1907 m. gimusi kukli, jautrios sielos Vanda Boniševska nuo vaikystės svajojo apie vienuolės gyvenimą. Būdama 18-kos Vanda įstojo į Angelų seserų kongregaciją Vilniuje. Davusi amžinuosius įžadus, ji persikėlė gyventi į Pričiūnus, čia vykdė apaštališką veiklą, padėdavo persekiojamiems jaunuoliams, kunigams ir mokytojams.

1933 metų Didįjį ketvirtadienį sesei Vandai pirmąkart atsivėrė stigmos. Tai stebuklu laikomas reiškinys, kai atsiranda raudonos dėmės ar žaizdos ant įvairių kūno vietų (įprastai tų, kuriose buvo sužeistas nukryžiuojamas Kristus). Pasak liudytojų, sesuo Vanda patirdavo šį reiškinį dažniausiai ketvirtadieniais ir penktadieniais po pietų, ypač per Didžiąją savaitę. Sakoma, kad vienuolė regėdavo pranašystes.

Sesuo Helena Majevska

Pamaldžioje šeimoje augusi Helena tikėjime atrado gyvenimo prasmę bei žmogaus egzistencijos pagrindą. Ji įsijungė į Angelų seserų kongregaciją, davė amžinuosius įžadus, vykdė apaštališką veiklą, tačiau patyrė įvairių sunkumų – buvo suimta ir 5 metams ištremta už pagalbą jėzuitų kunigui.

Antrojo pasaulinio karo metais sesuo Helena Majevska išgyveno bene reikšmingiausią savo gyvenimo patirtį – Jėzaus apsireiškimus. Neilgai trukus ji kreipėsi į palaimintąjį Mykolą Sopočką, atsidėjusį Dievo gailestingumo žinios skleidimui. Jie bendradarbiavo steigiant naują Gailestingojo Jėzaus seserų kongregaciją.