ŽUVUSIEMS ATMINTI

MARŠRUTO ATSTUMAS – 54 km.
2 Objektai:

1. Žydų žudynių vieta ir kapas Nemenčinėje.
Nuo senų laikų Nemenčinės kaime gyvenanti žydų bendruomenė neišvengė tragiško likimo – nacių šūviai pasiglemžė šimtus nekaltų žmonių gyvybių.

2. Medininkų Memorialas.
1991 m. liepos 31 dieną iš Lietuvos rytinio pasienio atėjo kraupi žinia – Medininkų poste šaltakraujiškai sušaudyti valstybės pareigūnai.

MARŠRUTO APRAŠYMAS

1. ŽYDŲ ŽUDYNIŲ VIETA IR KAPAS

Ten, kur Nemenčia įteka į Nerį, apie 20 km šiaurės rytų kryptimi nuo Vilniaus driekiasi Nemenčinė. Upelio vardą gavęs miestelis anksčiau pagal slavišką paprotį buvo vadinamas Nemenčinu. Nuo centrinės kultūros rūmų aikštės atsiveria nuostabūs Neries slėniai.

Archeologiniai radiniai liudija, jog šiose vietovėse žmonės gyveno jau nuo I amžiaus. Radinių aptikta netoli gyvenvietės esančio piliakalnio papėdėje. XIII a. piliakalnyje stovėjo galinga ir įspūdinga Lietuvos karaliaus Mindaugo gynybinė pilis. Yra žinoma, kad Nemenčinės apylinkių gyventojai ne kartą grūmėsi su caro valdžia, daugybė vyrų paaukojo gyvybes.

Su Antruoju pasauliniu karu Nemenčinę sieja itin skaudūs išgyvenimai. Brutalumu pasižymėjusiais 1941 metais nukentėjo daug vietos gyventojų. Šimtai lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonių buvo išžudyti ar ištremti į Sibirą. Bene giliausią pasaulinio karo žaizdą paliko Holokaustas. Nuo seno Nemenčinėje ir jos apylinkėse gyvenančią žydų bendruomenę išžudė naciai su vietiniais pagalbininkais. Negana to, buvo sudeginta žydų sinagoga ir mokykla.

Nemenčinės miške žydų genocido aukoms atminti pastatytas memorialinis paminklas. Prie jokasmet vyksta minėjimas, į kurį susirenka ne tik vietos gyventojai, bet ir žydų bendruomenės nariai iš tolimesnių gyvenviečių, Izraelio ir kitų užsienio valstybių (ypač JAV, Didžiosios Britanijos).

Be Holokausto aukoms pagerbti skirto paminklo, Nemenčinėje yra dar viena su šia tragiško likimo tauta susijusi reikšminga vieta – senosios žydų kapinės. Tai ne tik žydų bendruomenei ypatinga vieta, bet svarbus kultūros palikimas, kuris turi būti perduodamas ateities kartoms.

1941-09-20

Trys kilometrai į vakarus nuo Nemenčinės miestelio tarp pušų stovintis marmurinis paminklas lietuvių bei jidiš kalbomis skelbia: „Čia 1941 m. rugsėjo 20 dieną hitlerininkai ir jų pagalbininkai nužudė 403 žydus“. Šioje vietoje buvo sunaikinta praktiškai visa Nemenčinės žydų bendruomenė.

Anksčiau nedrąsiai buvo pasakojamos istorijos ir atsiminimai apie žmonių sušaudymus ar žydų išdavikus. Šiandien žmonės vis lengviau atsiveria, tad surenkama daugiau istorinės informacijos ir gyventojų liudijimų apie tai, kas anuomet padėdavo persekiojamiems ir mirčiai pasmerktiems bendrapiliečiams. Gelbėtojų atminimas įamžinamas Jad Vašemo muziejuje Izraelyje.

Holokaustas

Holokaustas – iš graikų kalbos kilęs sudėtinis žodis: olos reiškia „visas“, o καυsτόs – „išdegintas“. Hebrajų kalboje Holokaustas vadinamas HaShoah, arba katastrofa. Taip pat neretai vartojamas terminas Šoa.

Lietuvos provincijoje genocidas prasidėjo jau pirmaisiais karo mėnesiais. Naciams dažnai talkino vietinė policija, ypač vykdant žydų suėmimus ar norint sutelkti bendruomenę tariamam perkėlimui į darbo stovyklas. Žydus suvarydavo į miestelių turgaus aikštes, konfiskuodavo jų daiktus, vyrus atskirdavo nuo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus šeimos narių.

Masinės žydų žudynės dažniausiai buvo vykdomos artimiausiame miške. Pasmerktieji patys turėdavo išsikasti gilias duobes, tada sekdavo šūviai… Bijant pasipriešinimo, vyrai būdavo sušaudomi pirmiausiai. Nacių SS daliniai ir jų vietiniai pagalbininkai, baigę egzekuciją, pasidalindavo iš nužudytųjų surinktą turtą.

Masinis žydų bendruomenės naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais buvo vykdomas beveik visose Europos valstybėse. Skaičiuojama, jog per tuos metus gyvybės neteko apie 6 milijonai žydų. Lietuvoje žydų aukų skaičius siekė 200 tūkstančių, tai reiškia, kad buvo sunaikinta didžioji dalis šios tautybės žmonių.

Holokaustas – skaudi XX a. pasaulį ištikusi tragedija. Tūkstančiai nužudytų Lietuvos piliečių žydų per kelis šimtmečius gyvenimo šiose žemėse paliko vertingą kultūros paveldą. Netekome nemažai menininkų, mokslininkų bei kitų ryškių asmenybių. Kasmet rugsėjo 23-iąją – Lietuvoje žydų genocido aukų atminimo dieną – yra lankomos masinių žudynių vietos, prisimenami aukų vardai bei darbai.

Senosios žydų kapinės

Gana gausi žydų bendruomenė Nemenčinės apylinkėse gyveno dar XVII amžiuje. XIX a. pabaigoje jie sudarė apie tris ketvirtadalius kaimo gyventojų. Apie bendruomenės gyvenimą Nemenčinėje liudija senosios žydų kapinės, kurios dabar yra svarbus istorinis žydų paveldo objektas, bendruomenės gyvenimo pėdsakas,kultūrinės tapatybės dalis. Čia stovi skirtingo laikmečio antkapiniai paminklai: įvairių dydžių ir formų, pagaminti iš įvairių medžiagų. Ant paminklų iškalti įrašai hebrajų rašmenimis. Ir nors senosios žydų kapinės įtrauktos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, šiandien dauguma paminklų apgriauti, suskaldyti ar nuversti.

Adresas: Piliakalnio g., Nemenčinė, Nemenčinės miesto sen., Vilniaus r.

MEDININKŲ MEMORIALAS

Vienas didžiausių ir seniausių prekybos ir žygio kelių (dabartinė Vilniaus–Minsko magistralė), naudotas jau nuo I tūkstantmečio, veda rytų, Medininkų pasienio posto link.

Valstybės sienų kontrolė – vienas iš svarbiausių nepriklausomos šalies elementų. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pradėti steigti pasienio kontrolės postai. Laikotarpis buvo itin įtemptas. Sovietų Sąjunga nepripažino Lietuvos valstybės nepriklausomybės, ketino ją suskaldyti ir destabilizuoti. Sovietų kariškiai ir specialūs milicijos OMON būriai puldinėjo ir siaubė pasienio kontrolės punktus ir ten veikusias muitines. Būdavo deginami pastatai, dokumentai, draskoma Lietuvos vėliava, pasitaikydavo, kad sužeidžiami beginkliai pareigūnai, ir pan. Suskaičiuota, kad buvo įvykdyta 18 išpuolių, per kuriuos nukentėjo 35 Krašto apsaugos departamento darbuotojai ir 27 muitininkai.

Tragedija neaplenkė Medininkų. Neilgai trukus po nepriklausomybės atkūrimo, 1991-ųjų vasarą iš čia pasklido šiurpą kelianti žinia. Liepos 31-ąją prieš patekant saulei Medininkų pasienio poste buvo įvykdytos kruvinos žudynės. Sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrys OMON užpuolėtąkart budėjusius pasienio pareigūnus. Septyni Vilniaus muitinės inspektoriai, Kelių policijos bei „Aro“ būrio pareigūnai neteko gyvybių šaltakraujiškoje egzekucijoje, vienas iš jų, patyręs didelių sužeidimų, išgyveno.

Šiam tragiškam įvykiui pagerbti šalia senosios Medininkų muitinės vagonėlio 1993 metais pastatytas juodo granito paminklas su septyniais balto marmuro kryžiais, simbolizuojančiais gyvybę paaukojusius Lietuvos pasienio sargus. Paminklo projekto autoriai – architektai Algimantas Šarauskas ir Rimantas Buivydas.

Medininkų pasienio sargai:

Mindaugas Balavakas (Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkas)
Algimantas Juozakas (t. p.)
Juozas Janonis (Kelių policijos valdybos policininkas)
Algirdas Kazlauskas (t. p.)
Antanas Musteikis (Vilniaus muitinės inspektorius)
Stanislovas Orlavičius (t. p.)
Ričardas Rabavičius (t. p.)
Tomas Šernas (t. p.)

Tomas Šernas, per antpuolį taip pat budėjęs muitinės pareigūnas, buvo sunkiai sužeistas, išgyveno, tačiau nebevaikšto. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu visiems nukentėjusiems suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). Žuvusieji palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios aukų. Pareigūnų atminimas kasmet pagerbiamas tradiciniu estafetiniu bėgimu „Medininkai–Vilnius“ .

2001 metais įamžinant Medininkų tragediją čia įrengtas muziejus-memorialas (Lietuvos Respublikos muitinės muziejaus padalinys). Prie dabartinio pasienio posto po stikliniu gaubtu saugomas originalus vagonėlis, kuriame įvyko kruvina tragedija. Jame išsaugoti žuvusiųjų tarnybos vietoje naudoti daiktai. Ant stalo vis dar guli sieną pravažiuojančių automobilių registracijos knyga (naujo pasienio formalumo įrodymas). Nors vagonėlis restauruotas, krauju paženklinta grindinio vieta palikta atvira… Medininkų memorialo prižiūrėtoja tvirtina, kad tuomet muitininkai ir pasienio tarnautojai dirbo be telefono, elektros ar karšto vandens. Pareigūnai prašydavo vietos gyventojų išsivirti vandens arbatai ar kavai..

Šiandien liepos 31-oji minima kaip pasiaukojimo už Lietuvos žmonių laisvę diena. Senasis Medininkų pasienio vagonėlis ir septynių kryžių paminklas – kovų už nepriklausomybės įtvirtinimąsimbolis. Šiąvietą galima apžiūrėti tik iš anksto susitarus su Muitinės muziejaus ar pasienio posto vadovybe.

1991 m. liepos 31 d. 4:00 val.

Ankstyvas liepos mėnesio rytas. Medininkų pasienio poste budi aštuoni vyrai: keturi vagonėlyje, du – šalia jo, dar du – apie 50 metrų nuošaliau. Staiga pasirodo keli ginkluoti vyrai – ypatingosios paskirties Sovietų Sąjungos vidaus kariuomenės milicijos būrio OMON nariai. Rusiškai kalbantys užpuolikai visus pareigūnus suvaro į vagonėlį. Pasigirsta įsakymas gultis ant grindų ir staiga – ne mažiau kaip 13 šūvių. Taikoma į Lietuvos valstybės tarnautojų galvas… Šeši iš jų žuvo vietoje, kiti du – itin sunkiai sužeisti po poros valandų buvo nuvežti į ligoninę. Gydytojams pavyko išsaugoti tik T. Šerno gyvybę.

Vienintelis likęs gyvas žudynių liudininkas pamena, kad didelės baimės per antpuolį nejutęs, mat per ankstesnius panašius incidentus žmonių aukų būdavo išvengta. Iš tiesų 1991 metais, iki kruvinojo liepos 31-osios įvykio, Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės postas buvo užpultas bent keturis kartus. Tai pastūmėjo į kontrolės punktą nusiųsti greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkus.

Prieš tai, liepos 29 dieną, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jelcinas Maskvoje oficialiai pasirašė sutarimus dėl tarpvalstybinių santykių pagrindo, dėl bendradarbiavimo Kaliningrado srityje, dėl atstovybių atidarymo. Rusijos Federacija pagaliau pripažino Lietuvos Nepriklausomybę! Deja, oficialūs dokumentai agresijos nesustabdė…

Medininkuose įvykdyto kruvino nusikaltimo kaltininkai – Sovietų Sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrio OMON smogikai iš Rygos ir Vilniaus pulkų. 2011 metų pavasarį už nusikaltimą žmoniškumui iki gyvos galvos įkalintas Latvijos pilietis Konstantinas Michailovas, buvęs OMON milicininkas. Baudžiamieji teismo sprendimai už akių priimti Andrejui Laktionovui, Česlavui Mlinykui ir Aleksandrui Ryžovui. Šie buvę omonininkai nėra įkalinti, nes pagal Rusijos Federacijos Konstituciją ir baudžiamąjį kodeksą kitoje šalyje įvykdę nusikaltimą Rusijos piliečiai yra valstybės ginami ir neišduodami kitoms valstybėms.

Adresas: Pasieniečių g., Medininkų k., Medininkų sen., Vilniaus r.